Žymų Archyvai: Sutrikimai

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė

TARP MŪSŲ, MERGAIČIŲ…

Drįstu manyti, kad apie ligas reikia kalbėti garsiai. Beje, į mergaičių tarpą priimsim ir berniukus, nes liga lyties nesirenka…

Taigi, šlapimo nelaikymas. Anksčiau buvo manoma, kad tai yra išskirtinai tik senatvinė liga. Bet šiandien visos ligos jaunėja ir jau vos 30 metų sulaukusios moterys skundžiasi dirglia šlapimo pūsle.

Jei kas nors mano, kad tai ne problema ir į ją galima numoti ranka, labai klysta. Tai yra liga – nevalingas šlapimo ištekėjimas, sutrikus normaliam šlapinimosi procesui, sukeliantis medicininių, socialinių, higienos ir kitokių problemų. Ši liga vargina maždaug kas trečią penkiasdešimtmetę, kurioms ypač dažnai pasireiškia šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu, kosint, čiaudint, juokiantis, sportuojant, o vyresniųjų tarpe su šlapimo nelaikymo problema susiduria vos ne kas antras žmogus. Šia liga moterys serga du kartus dažniau negu vyrai. Tai vienas iš dažniausiai pasitaikančių vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimų. Pasaulyje daugėja senų žmonių, todėl didėja ir šlapimo nelaikančiųjų skaičius, tik kažkodėl apie tai garsiai nekalbama.

Šlapimo nelaikymas dažniausiai pasitaiko moterims po menopauzės. Nuolatiniai kojų bei rankų sušalimai, dažni viso organizmo peršalimai, negydomi arba iki galo neišgydyti šlapimo pūslės uždegimai, nuolat laikoma perpildyta šlapimo pūslė, įvairios gretimos ligos – visa tai veda link dirglios pūslės pojūčio, atsiranda šlapimo nelaikymo problema. Sergantiems progresuojančia demencija, kai pažinimo funkcijos sutrinka tiek, kad ligoniai nesugeba savarankiškai naudotis tualetu, funkcinis šlapimo nelaikymas yra nuolatinis palydovas, nes dėl smegenų patologijos neslopinamas šlapinimosi refleksas.

Šios ligos priežastys gali būti įvairios, ne vien tik urologinės ar ginekologinės, bet ir psichologinės bei neurologinės. Kartais šlapimo nelaikymo simptomus gali pajusti sergantieji artritu, sąnarių uždegimu ar patyrę insultą, tai gali būti bet kurios kitos persirgtos ligos pasekmė, kai susilpnėja dubens dugno raumenys. Jaunos moterys tokius sutrikimus gali pajusti po gimdymo.

Statistika rašo, kad dažniau serga gyvenantys slaugos namuose, nei šeimos rate. Labai daug žmonių jaučia šį sveikatos sutrikimą, bet nekreipia dėmesio ir nesigydo. Labai baisu ir kelia didžiulį pasibjaurėjimą, kai savęs neprisižiūrintis pilietis dažniausiai girtas, šlapiom kelnėm įlipa į troleibusą ir nuvirsta ant minkštų sėdynių. Troleibusais per dieną keliauja šimtai žmonių. Kokį užkratą mes parsivežam namo…

Šiuolaikinė medicina šiandien gydo šlapimo nelaikymą, tik reikia nebijoti kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją, paskiriami vaistai, gydomos gretutinės ligos, jei reikia, operuojama. Bet kurioje vaistinėje galima nupirkti specialių įklotų šlapimo sugėrimui – ir vyriškų, ir moteriškų. Jie ligos negydo, bet bent jau estetiniu požiūriu neišsiskirsim iš aplinkinių.

Net ir didžiuosiuose miestuose nėra per daug tualetų, ką bekalbėti apie periferiją. Mes turėtume apskaičiuoti savo išėjimo iš namų trukmę, kad nereiktų kentėti nešiojant perpildytą pūslę. Be to, juk tarp žmonių gyvenam, tai nesidrovėkim, užeikim į bet kurią maitinimo įstaigą, pasiprašykim įleidžiami į tualetą. Jeigu mes žinosime pūslės tuštinimosi intervalus, malonių pasivaikščiojimų nesugadins stresas ir nuolatinė įtampa.

Neveltui sakoma, kad po to ir akyse tampa šviesiau…

Sveikatos jums.

Tokia mano nuomonė.

Danutė