Žymų Archyvai: šuo

EINA KELIU ŠUO IR MAMKA…

mamkaUžklystantiems  į draugauki.me brandaus amžiaus žmonėms šiandien siūlau ne rašinį ar kokį nors gintautišką „esė“ (nesu aš rašytojas ir niekad nebuvau ir nežadu tapti, tiesiog norėjau bendrauti su bendraamžiais senjorais ir sukurti jiems vietą internete), o tiesiog trumpą pastebėjimą.

Esu mėgėjas pasivaikščioti ir tai nuolat darau savo mieste.  Ir štai šios senjoriškos pramogos metu jau geri metai mano ausyse vis pasigirsta keistas skiemenų ir garsų sąskambis – „mamka“. Jis dažniausiai sutampa su šeimininko vedančio savo augintinį vaizdu. Aš kaip visuomet išgirdęs kažką panašaus pradedu mąstyti, koks čia savitas giminystės ryšys ir tarp kokių giminės narių jis įvykęs. Tačiau besidairydamas pamatau vis tą patį nieko nesakantį vaizdą – šunį ir jo šeimininką. Kartais paguodžiu save ūmiu tinnitus ir keliauju sau toliau.

Vakar pagaliau viskas paaiškėjo. Pažįstamas šunų dresūros specialistas man paaiškino, kad dabar įprasta ypač moteriškosios giminės atstovėms šunų atžvilgiu save identifikuoti kaip mamas, arba „mamkas“. „Ateik pas mamytę, pas mamką“ dresuotojų visai nestebina, nes tai pasidarę taip natūralu, kaip ir duoti kaulą savo augintiniui.

Dažniausiai ir aš su bet kokiu nauju „natūralumu“ susitaikau poros savaičių bėgyje. Visgi šiandien tai mane  dar šiek tiek stebina.  Labiausiai stebina kuomet eina motina, mažas vaikelis ir šuo, o mama sako:  „Mano mažyti, ateik pas mamytę“.  Šuniui.

Tai tiek mažos nuostabos  trečiadieniui.

SU NAUJAISIAIS!

Pagal Zodiaką esu Dvynys, gimęs Arklio metais. Net nežinau – gerai tai ar blogai… Kartais imu ir suabejoju pati savimi. Vienas tikras dalykas, neišgalvotas – niekas man neatėjo lengvai, išties gyvenimą reikėjo tempti paskui save, kaip arkliui plūgą, ne visada už tai sulaukiant deramo atlygio. Užtat išmokau į visas, net ir į kritines situacijas, pažiūrėti pro humoro šydą, kai kada netgi su lengva ironija, nes manau, kad gyvenimas nusipelnė tokio mano žvilgsnio.

Kasmet pasismalsauju – o kaip gi planetų išsidėstymas nulems mano gyvenimą naujais metais? Ir visai nebūtina pažadais tikėti, kol jie neišsipildė…

Taigi, atbaubiantis geltonasis Jautis (Karvė, Tauras, Bulius – kas kam patinka) žada man rimto susilaikymo periodą, kuris šiek tiek prislopins mano įprastą aktyvumą, privers labiau įsigilinti į save. Jokių kelionių, jokių rimtų kontaktų! Bet nemanau, kad reiks įsikalinti save, kaip kokiai princesei bokšte, tikriausiai tai bus ramesnis laikotarpis visko sudėliojimui į savo vietas, sutvarkymui, išsiaiškinimui. Beje, visos šios kliūtys kils dėl to, kad ten, kažkur aukštai, savo santykius aiškinsis Saturnas su Neptūnu. Ir visai nesvarbu, kas nugalės, vis vien pavasarį obelys žada žydėti…

Taigi, sodų žydėjimo laikotarpiu krizė Dvyniams tarsi ir neprognozuojama, nei finansinė, nei dvasinė, užtat vasarai baigiantis, kalavijus surems Marsas ir Jupiteris. Tada tai, broleli, laikykis! Atrodo, kad visos neišspręstos pasaulio problemos iškart nukris viename taške, o tame taške kažkodėl tuo metu turės atsidurti mano galva. Na, bet kaip paguodą jo didenybė Horoskopas numeta palaimingą pastabą, kad nepaisant nieko, 2009-aisiais asmeninis gyvenimas man susiklostys sėkmingiau nei klostėsi šiais, praeitais ar net užpraeitais metais… Ne tiek jau daug beliko laukti, pagyvensim – pamatysim.

Dar iš pažadų maišelio iškrito, kad gerai seksis pradėti darbai, išsitiesins visi meilės vingiai, jei kur buvo susiraitę… Tiesa, didelių turtų ateinančiais metais susikrauti nepavyks, verslui metai nebus palankūs. Ką gi, teks džiaugtis tuo, ką turiu.

Žinoma, nesiruošiu aš čia jums atidengti visų kortų, nes horoskopas už liežuvio nevaldymą pagrasino viešai paskelbti nemalonias paskalas…

Dvynių ženklo žmonėms palankiausi ir sukalbamiausi yra Tigro, Šuns ir Ožkos ženklai, pati jaučiu malonumą, bendraudama su jais. Taigi, visiems Dvyniams ir jų artimų ženklų draugams, visiems svetainės Draugauki.me bičiuliams ir šeimininkui, visiems visiems geros valios žmonėms 2009-aisiais metais linkiu pirmiausiai sveikatos, ištvermės ir kantrybės. Kiekvienam atskirai linkiu, ko jie patys labiausiai trokšta, linkiu, kad visos svajonės virstų realybe, kad būtų įgyvendinti visi planai, kad viltys neužgestų, o negandos praeitų pro šalį.

Su Naujais Metais JUS!

Danutė

p.s. nuotraukose naujametinė naktis Kaune

ŠUNŲ VEDŽIOJIMO KONTROLĖ KAUNE

Gavau iš savo bičiulio Jono laišką, kurį ir skelbiu šiandien. Jonas seniai domisi šunimis, jų dresūra, veisimu ir pan. Tad, jo minčių šiais klausimais tikrai verta paklausyti:

„Neseniai paskelbtas Kauno miestų savivaldybės nutarimas dėl šunų vedžiojimo viešose vietose sulaukė didžiulio prieštaringų nuomonių susidūrimo. Primename, jog nuo šiol gyventojai privalo vedžioti savo augintinius ne tik su antsnukiu  http://www.vetmed.lt/veterinarijos-gydytojams-straipsnis-12.php , pririštus prie pavadėlio, o taip pat su savimi turėti skiepų pasą, šuns registracijos pažymėjimą ir maišelį išmatoms surinkti. Šios taisyklės numato šimtines baudas šunų savininkams už jų nesilaikymą.

Manau, jog ši diskusija kilo dėl to, kad valdžia nepatenkinta tuo, kaip gyventojai prižiūri šunis, o šunų augintojai nepatenkinti valdžios skiriamu dėmesiu esamoms problemoms spręsti: šunų aikštelių trūkumui, papildomoms šiukšliadėžėms ir t.t. Ne vienoje interneto svetainėje išgirsime kelias nuomones: „gerai, kad pagaliau sugriežtino taisykles, aš visai nenoriu, kad mano vaikui įkąstų“ ir  „ar turėsime pasivaikščiodami su vaikais uždėti ir jiems apynasrį bei visada turėti kartu su savimi gimimo liudijimą?“. Sprendimas jau spėjo išgarsėti skambiais reidais, kuriuos policija atliko kartu net su Afganistano karo veteranais.

Pakalbėkime apie vedžiojimo praktiką. Vaikščiodamas Panemunės šile su savo šunimi nešuosi visada maišelį išmatoms, šuo visą laiką eina greta su pavadėliu, visą kelionės laiką jį kontroliuoju, kad neskubėtų į priekį, neužkliūtų praeivių. Šuo neagresyvus, todėl nesunkiai jį registravau ir turiu visus reikalingus dokumentus. Tačiau, ar tikrai protinga man einant pasivaikščioti neštis šuns dokumentus – skiepų ir registracijos pažymėjimus? Pirma, tai yra svarbūs dokumentai, o kelionėje su šunimi, kai mes bėgiojame, jie gali susiglamžyti, galiu juos net pamesti. Antra, man net nepatogu tuos dokumentus nešiotis, o dar žinoma atvejų, kai šile apvagia ar net sumuša – ar tikrai reikia rizikuoti? Pažvelkime iš kitos pusės: koks žmogus ves į lauką neskiepytą šunį, kas šiais laikais labai pavojinga? Juk tai turėtų kontroliuoti ne policijos pareigūnai, o veterinarinės klinikos: užsienyje neskiepyti gyvūnai net neapžiūrimi – pirmiausia paskiepyjami. Esant neskiepytam gyvūnui toliau valdžia perduodama policijai – pirmą kartą ji įspėja savininką, kad paskiepytų gyvūną, po savaitės patikrina ir, jei dar skiepai nesuleisti, konfiskuoja gyvūną.

Viskas būtų paprasta, jei visi Kauno šunys būtų registruoti ir tą procesą būtų galima kontroliuoti bei skatinti mokomosiomis akcijomis. Tačiau pasirodo, jog Kaune užregistruota tik apie 7000 šunų, mažiausiai 10 kartų mažiau nei laikoma iš tikro! Dauguma gyventojų savo nenorą registruoti ir mokėti pastovią rinkliavą už augintinį pagrindžia tuo, jog už tai nieko negauna, tačiau pasidomėję sužinojome, jog šių pinigų nemažą dalį gauna įmonė VšĮ „Gyvūnų registravimo centras“, užsiimanti gyvūnų priežiūra, kontrole ir t.t. Nenoru mokėti mokesčio apribojame ir šios įmonės veiklą, kuri gavusi pinigus galėtų užsiimti platesne bei profesionalesne veikla. Galbūt, jei savivaldybė viešai parodytų šių pinigų panaudojimo išklotinę, dauguma šunų savininkų sulaužytų asmeninius įsitikinimus ir greitai suskubtų užregistruoti augintinius. Tačiau šiuo momentu to dar neįvyko, o sklinda tik neaiškios apkalbos apie pinigų „nešvarumą“.

Kita problema – šunų agresyvus elgesys. O ši problema vėl gi kyla tik dėl neatsargių šeimininkų, kurių šuo įkando. Todėl jai sukurtas griežtas „priešnuodis“: antsnukiai viešose vietose dedami net neagresyviems šunims. Nuo šios vietos pradedamas formuoti iškreiptas visuomenės požiūris į šunį – šuo su antsnukiu – baisus šuo. Tuo ne tik ribojama šuns laisvė, bet skatinama baimė ir pamirštama tai, jog šuo žmogaus prijaukintas būti kartu.

Ką daryti su tais neatsargiais šeimininkais? Priversti išklausyti dresūros kursą savo augintiniui. Manau, jog dresūros pažymėjimas privalo būti įtrauktas į pagrindinių šuns dokumentų sąrašą. Visi šunys be išimties privalo praeiti dresūros kursus, o šeimininkai – bent minimalius šuns elgsenos kursus. Tada sumažėtų žmonių, tempiamų pitbulių už pavadėlio ar moteriškių, besivaikančio pabėgusį vilkšunį, skaičius.

Šiai dienai problema taip ir lieka neišspręsta – reikalinga abiejų pusių profesionali diskusija. Negalima taip imti ir kurti griežtas taisykles, kurioms analogo nėra senojoje vakarų Europoje.  Negalima šuns auginti be taisykių ir šuns augimui būtinos drausmės. Verta pagalvoti apie viešus mokymus su grupiniais mokomaisais šunų pasivaikščiojimais ir pan. Gal dalį pinigų skyrusi dresūros iniciatyvinei grupei savivaldybė galėtų taupyti policijos ir Afganistano karo veteranų laiką?

Liūdna, jog abi pusės nenori pasiduoti viena kitai ir iki šiol girdime dar daug nepatenkintų kalbų abiejose barikadų pusėse…“