Žymų Archyvai: socialinis

KINIJOJE PANDA ATSIVEDĖ PALIKUONIŲ

Gal kas nors man galite paaiškinti vieną dalyką, kurio aš niekaip nesuprantu? Kodėl nuolatos įvairių televizijų žinių laidų pabaigoje rodomas koks nors reportažas, apie tai, kad, pavyzdžiui, Kinijos zoologijos sode pandų patelė atsivedė porą pandukių? Parašykite, komentaruose, ką apie tai galvojate.

Beveik visuomet į žinių pabaigą išnyra naujiena apie kažkokį gyvūną. Diktoriaus balsas pasikeičia, sušvelnėja, jis lengvai išsišiepia, paskelbia žinią ir tuomet rodomas tas gyvūnas. Toks pat nelaimingas, kaip ir visi gyvūnai zoologijos soduose.

Nelabai aš suprantu tokių naujienų svarbos rimtose žinių laidose. Po visų dažniausiai blogų, skandalingų ir korumpuotų politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių naujienų mums parodo kažkokį vos stovintį ant savo kojų gyvūno naujagimį. Kaip tai susiję su visais kitais pranešimais lieka man neaišku.

Gal mums bando sukelti pabaigai teigiamas emocijas? Kad neliktume tokie nusiminę po eilinių skandalų? Tačiau kokia ten pozityvi nuotaika, kai tie padarai dar prasčiau atrodo nei mes. Vien tik gailestis į juos žiūrint arba ir jo nėra, nes visa gailestį būnam išnaudoję jau prieš tai.

Tai štai tokia trumpa keista mano pastaba šiam kartui. Tai daugiau klausimas nei pastaba. Būtų smagu, jei kas nors man padėtų išspręsti šį televizijos rebusą.

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė