Žymų Archyvai: skalbimas

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė