Žymų Archyvai: sistema

SENJORAI – ŽMONĖS IŠ PRAEITIES

senjorai_zmones-is-praeitieVisai neseniai aptarinėjome senjorų vietą visuomenėje ir požiūrį į vyresniąją kartą. Panašią temą šiandien delfi.lt nagrinėja Vilniaus universiteto docentas Ramūnas Vilpišauskas straipsnyje „Ar bus Europoje vietos senukams?“. Tačiau šį kartą kalba sukasi iš pensijų sistemos ir darbo stažo ilginimo pusės. 

„Prieš keletą dienų Europos Komisiją paskelbė Žaliąją knygą dėl adekvačių, tvarių ir saugių Europos pensijų sistemų. Kaip įprasta, tokio pobūdžio dokumentais ir juose iškeliamais klausimais Komisija siekia viešos diskusijos aktualiomis ES ir jos valstybėms narėms temomis. Nors pačios diskusijos gilumą ir grįžtamojo ryšio efektyvumą vertinti sudėtinga ir, šiuo atveju, dar per anksti, tačiau dėmesio verti Komisijos pateikiami vertinimai ir keliami klausimai.“ Skaityti visą straipsnį.

Netolimoje ateityje gali nutikti taip, jog amžius kuriam suėjus gaunama pensija pralenks vidutinį amžiaus dydį, kurį praprastai gyvena žmonės. Tad, klausimas iš ties logiškas: ar tikrai Europoje bus vietos senukams? Ši žmonių kategorija turėtų tiesiog išnykti, nes nebus atspirties taško, nuo kurio būtų galima vertinti, jog žmogus yra senas. Tiksliau kalbant, išvaizda, sveikata, profesiniai gebėjimai nebus tie dalykai, kuriais būtų galima remtis kalbant apie žmogų. Dirbantis 18-metis oficialiai prilygs 65-ių (arba dar senesnio amžiaus, nuo kurio gaunama pensija, jeigu šalyje galios tokie įstatymai) žmogui.

Net keista pasidarė, kad draugauki.me gali prarasti savo prasmę. Juk tai senjorų – senukų svetainė, tų, kuriems pavyko sulaukti pensijinio amžiaus. O ar daug tokių bus?

Problemos sudėtingos ir užduotis jas spręsti tikrai nelengva. Nereikia skubėti neigiamai vertinti siūlymų ir įvairių projektų. Galvas suka, kaip pamatysite iš Ramūno Vilpišausko straipsnio, visa Europa ir civilizuotas pasaulis. Atsakymas privalės būti surastas.

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė