Žymų Archyvai: simbolis

SIMBOLIAI IR PAPROČIAI

Velykos – pavasario šventė, simbolizuojanti gamtos atgimimą, siejama su saulės kultu, su lygiadieniu, su gyvybės atsiradimu naujam sezonui. Išlikęs pagoniškas atributas – kiaušinis – simbolizuoja vaisingumą, gyvybę. Pavasarį parskridę paukščiai skuba sukti lizdus ir sudėti kiaušinius. Tai simbolis naujai gyvybei, naujo pasaulio sukūrimui. Tai tarsi dvigubas gimimas. Pirmąsyk, kai kiaušiniai sudedami, antrąsyk, kai iš jų atsiranda naujos gyvybės. Krikščionybės atveju tai būtų mirtis ir prisikėlimas. Kai dažome velykinį simbolį kiaušinį, elgiamės taip pat. Verdame kiaušinį, reiškia jį numariname, dažome – vėl jį atgaiviname, į ornamentus ir simbolius sudėdami savo krašto spalvas, raštus, savo širdies šilumą ir meilę.

Velykų rytą reikia atsikelti kuo anksčiau, kad nepramiegoti Velykės dovanėlių. Nuo vaikystės žinau, kad Velykų bobutė vaikšto naktį ir visiems dalina po du margučius. Po velykinių mišių visi turi labai skubėti namo, kas bus pirmas, tas visus metus pirmaus. Velykų pusryčiai pradedami šventintu margučiu, kuris supjaustomas į tiek dalių, kiek už stalo sėdinčių, kad šeimoje būtų ramybė ir taika.

Labai smagiai prisimenu velykinių margučių daužymą vienas į kitą. O kiek džiaugsmo būna, ypač mažiesiems, jei kiaušinis nesudūžta! Toks kiaušinis tavo rankoje reiškia stiprybės pranašumą prieš kitus. Tokiu kiaušiniu daužiamas kitas ir taip eina aplink stalą tol, kol sudūžta. Jei kiaušinis išlieka sveikas, paliekamas saugoti kaip namų stiprybės simbolis iki kitų Velykų. Tikėta, kad tokie kiaušiniai turėję ypatingų galių – juos valgydavo sergantieji, jais apdėdavo ligonių žaizdas. Seniau toks stiprus margutis būdavo dedamas į pirmą išartą vagą. Manyta, kad iš kiaušinio išsirita gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Žinau, kad kaime dar ir dabar Velykoms daromas lizdelis, į kurį pridedama 12 margintų kiaušinių. Vienas jų aukojamas Žemei, kad derlių geresnį subrandintų.

easterclipart2Paprastai pirmąją Velykų dieną į svečius nevaikštoma. Tam yra antroji diena, kuomet savo rankomis margintą kiaušinuką reikia nunešti krikšto tėvams ar šiaip artimiausiems žmonėms.

Jei Velykų rytą lyja, vaikai turi pastovėti lietuje, kad dideli užaugtų. Suaugusiems reikia atsikelti labai anksti ir žiūrėti, kokia tekės saulė – jei bus labai raudona, vasarą sulauksim daug perkūnijos. Visiems Velykų dieną reikia pasisaugoti smailų ir aštrių daiktų, kad metai būtų saugūs.

Lietuvių protėviai labai garbino vėles. Kaip ir Kūčių vakarienės, taip ir Velykų pusryčių stalo likučių nenuimdavo, galvodami apie apsilankysiančias artimųjų vėles. Manyta, kad po pirmo Perkūno vėlės vis dėlto visam laikui palieka Žemę ir daugiau čia nebesilanko.

Velykinis simbolis – kadagio šakelė, pašventinta Verbų sekmadienį, užima garbingą vietą ant velykinio stalo ir laikoma kartu su margučiais iki Atvelykio. Verbų puokštelės, pakabintos namuose, saugo nuo nelaimių ir blogos akies. Verba – tai žmonių tikėjimas žalios šakelės šventumu, gyvybe, nesustojančiu gyvenimo ratu. Sudžiūvusios verbos spygliais būdavo smilkomi namai.

Manoma, kad per Velykas atgyja Vanduo, ypač po pirmos Perkūnijos. Pro sodybą tekantis upelis būdavo apsmaigstomas verbomis, kad vandens tėkmė srauni būtų ir neišdžiūtų. Tokiame vandenyje apsiprausus Velykų rytą, tikėta išsigydyti nuo įvairių kūno negalavimų. Per Velykas užsukusį svečią būtinai reikia sutikti su indu, pilnu vandens, kad metai pilni būtų, o vaikus tai ne griekas ir aptaškyti.

Saulė vis aukštyn, Žemė atgyja, atbunda, atgimsta, prisikelia naujam gyvenimui.

Metai prasideda! 

Danutė

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė