Žymų Archyvai: seniai

Senis

Senis
Senis

Senis – neslėpsiu, kad šis žodis užstrigo ir užsiliko mano galvoje, skaitant vakarykščius draugauki.me straipsnius.

Ankstyvo vaikų atskyrimo nuo tėvų, ar atsikratymo vienų kitais motyvai yra seni kaip ir mūsų pasaulis. Lygiai kaip sena pagarba vyresniam žmogui, seniui. Nes senas, tai reiškia patyręs, žinantis, suprantąs. Kultūros ir regiono klausimas, ar ne?

Prisminus senį, gyvenusį prie jūros, šis žodis tarsi pateisina savo spalvą. Moteriškė siuntinėjanti ir reiškianti kaprizus savo antrajai pusei reiškia gana aiškų ir konkretų požiūrį į savo artimąjį: pagarbos neverta, užgaidas tesugebanti tenkinti žmogysta, kuri neatsikalbinėdama, nuleidusi galva vykdo paliepimus. Tikras senis, ar ne?

Vienus seniais paverčia piktosios namų šeimininkės, bet savarankiškai pasirūpina tokiu įvaizdžiu. Juk neretai tiesiog intuityviai pasakome eidami gatve: „Žiūrėk, senis!“ Senių iš tiesų yra daug ir jų įvairių tipų. Kaip mokslininkai pasakytų, skirtingi žanrai tiek pagal kilmę, tiek pagal regioną, tiek pagal socialinį statusą ir pan. Aš ir pats kartas jaučiuosi Seniu ir žinau, kad taip mane suvokia kiti. Bet kitą dieną, žiūrėk jau „ponas“. Ironiška girdėti tiek „ponas“, tiek – patikėkite – „senis“.

Žinau, kad žodžiai gali daug reikšti ir versti kalnus. Bet apie kalbą, žmogaus išradimą, aš nemėgstu būti ir niekada nebūsiu kategoriškas. Kaip sakė vienas mano mėgstamiausių filosofų Liudvigas Vitgenšteinas: „Tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būta pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“

„AKROPOLIS“ – MIESTO ŠIRDIS

Žinot, kiekvieną kartą apsilankęs „Akropolyje“, pasijuntu kaip anksčiau pasijusdavau atvykęs į stotį. Kas miega ant suoliukų prieigose, kas ilguose koridoriuose parsidavinėja už nedidelę kainą arba apskritai ieško pirmosios meilės, kas perpardavinėja truputį brangesnes „maisto“ ir „energijos“ prekes, kurios nepapuola į Maximos lentynas, kas svirduliuoja ir griuvinėja ant visų iš eilės praeivių, kas netradiciniais būdais tenkina seksualines fantazijas ir t.t.

Šie suminėti įvairaus elgesio šeimininkai pasižymi labai plačia amžiaus amplitude. Girtų čia sutiksi ir vaikų ir senių. Tas pat ir su kitų „specialybių“ atstovais. Tad, kokios išvados brangieji?

„Akropolis“ tampa Lietuvos miestų širdimi, smegenimis ar dar kokiu svarbiu organu. Nežinau, kokiu konkrečiai, tačiau svarbiu, labai svarbiu.

Prekybos centras tarsi atspindi verslo valdymo ir teorijos viršūnę. Žmonių psichologija yra taip gerai išnagrinėta, kad jiems duodama viskas vienoje vietoje, pakankamai kokybiškai ir nuolat (parduotuvės, kavinės dirba labai ilgai). Šis verslo modelis sugeba pritraukti visas socialines žmonių grupes: vaikai, benamiai, verslininkai, prostitutės, jaunimas, senjorai ir t.t. Tėra vienintelė miesto urbanistikoje vieta, kurioje susirenka tiek daug visiškai skirtingų žmonių – stotis.

O kas nutinka, kai susirenka tiek daug skirtinų žmonių vienoje vietoje? Daugėja nesusipratimų, konfliktų ir prievartos. Mano bičiulio anūkę, vaikščiojusią su draugėmis „Akropolyje“ jau ne kartą stumdė, užgauliojo įvairaus plauko paaugliai.

Verslas, žinoma, triumfuoja. Čia lankosi galime sakyti visi žmonės. Tačiau pačius žmones tai veikia dvejopai. Žinoma, jie patenkinti, kad gauna daug prekių ir paslaugų vienoje vietoje, bet kartu patiria didžiulį diskomfortą, stresą ir kitokias neigiamas emocijas dėl to paties dydžio, gausos, šurmulio, spalvų ir triukšmo. Turbūt daugelis girdėjote panašiai besiskundžiančius po apsilankymo šiuose gigantiškuose miesto traukos centruose. Turime išmokti kažkokiu būdu prisitaikyti.

„Akropolis“ – fenomenas veikiantis ir sudėtingas. Ateityje būtinai panagrinėsime jį giliau.