Žymų Archyvai: seksualinė

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė

„AKROPOLIS“ – MIESTO ŠIRDIS

Žinot, kiekvieną kartą apsilankęs „Akropolyje“, pasijuntu kaip anksčiau pasijusdavau atvykęs į stotį. Kas miega ant suoliukų prieigose, kas ilguose koridoriuose parsidavinėja už nedidelę kainą arba apskritai ieško pirmosios meilės, kas perpardavinėja truputį brangesnes „maisto“ ir „energijos“ prekes, kurios nepapuola į Maximos lentynas, kas svirduliuoja ir griuvinėja ant visų iš eilės praeivių, kas netradiciniais būdais tenkina seksualines fantazijas ir t.t.

Šie suminėti įvairaus elgesio šeimininkai pasižymi labai plačia amžiaus amplitude. Girtų čia sutiksi ir vaikų ir senių. Tas pat ir su kitų „specialybių“ atstovais. Tad, kokios išvados brangieji?

„Akropolis“ tampa Lietuvos miestų širdimi, smegenimis ar dar kokiu svarbiu organu. Nežinau, kokiu konkrečiai, tačiau svarbiu, labai svarbiu.

Prekybos centras tarsi atspindi verslo valdymo ir teorijos viršūnę. Žmonių psichologija yra taip gerai išnagrinėta, kad jiems duodama viskas vienoje vietoje, pakankamai kokybiškai ir nuolat (parduotuvės, kavinės dirba labai ilgai). Šis verslo modelis sugeba pritraukti visas socialines žmonių grupes: vaikai, benamiai, verslininkai, prostitutės, jaunimas, senjorai ir t.t. Tėra vienintelė miesto urbanistikoje vieta, kurioje susirenka tiek daug visiškai skirtingų žmonių – stotis.

O kas nutinka, kai susirenka tiek daug skirtinų žmonių vienoje vietoje? Daugėja nesusipratimų, konfliktų ir prievartos. Mano bičiulio anūkę, vaikščiojusią su draugėmis „Akropolyje“ jau ne kartą stumdė, užgauliojo įvairaus plauko paaugliai.

Verslas, žinoma, triumfuoja. Čia lankosi galime sakyti visi žmonės. Tačiau pačius žmones tai veikia dvejopai. Žinoma, jie patenkinti, kad gauna daug prekių ir paslaugų vienoje vietoje, bet kartu patiria didžiulį diskomfortą, stresą ir kitokias neigiamas emocijas dėl to paties dydžio, gausos, šurmulio, spalvų ir triukšmo. Turbūt daugelis girdėjote panašiai besiskundžiančius po apsilankymo šiuose gigantiškuose miesto traukos centruose. Turime išmokti kažkokiu būdu prisitaikyti.

„Akropolis“ – fenomenas veikiantis ir sudėtingas. Ateityje būtinai panagrinėsime jį giliau.