Categories
Esė Meilės Vitkauskaitės dienoraštis Savęs pažinimas

Kas yra meilė?

R.Rolanas: „Kūnas — mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui.“
R.Rolanas: „Kūnas — mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui.“

Apie meilę pasakyta begalė įvairiausių prieštaringiausių žodžių ir pamokymų, prirašyta tomai eilėraščių ir romanų. O vis dėl to ji tebėra paslaptingiausias žmogaus jausmas, kurį sunku apibūdinti ir įvertinti visiems žinomais žodžiais, nes tai toks individualus, nepakartojamas, intymus jausmas, kad drovu atverti širdį kam nors, išskyrus tą, kurį myli.

Žmonių pažiūros į meilę turbūt niekada nebuvo tokios margos ir prieštaringos, kaip dabar. Bene daugiausiai  žalos meilės sampratai ir pačiai meilei yra padaręs bandymas ją atskirti į kūniškąją ir dvasinę, ypač tų pradų atskyrimas ir supriešinimas. Praeityje ir tam tikrais istorijos laikotarpiais prieita iki tokio kraštutinumo, kad į kūniškąją meilę vyravo toks požiūris, jog ji nuodėminga, nepadori ir net gyvuliška, o žmogiška laikyta tik dvasinė, kitaip vadinama platoniškoji meilė. Dabartiniais laikais vis labiau plinta priešingas požiūris — meile vis dažniau vadinami jos kūniškieji malonumai, todėl vis labiau rūpinamasi erotika, kartu pamirštamas ir nutylimas meilės dvasingumas. Kūniškojo meilės prado išlaisvinimas, prasiveržimas mūsų epochoje kartais  vadinamas „sekso revoliucija“.

Abu šie kraštutinumai iškreipia meilės vaizdą ir pačią meilę, sumenkina jos žmogiškąją prasmę ir vertę. Nėra vien kūniškos ir vien dvasinės meilės, abu šie pradai prasismelkia vienas į kitą ir tik jų susiliejimas, vienovė, pusiausvyra sudaro meilės visumą ir pilnatvę.

Categories
Mečislovo dienoraštis Savęs pažinimas

KAIP TEISINGAI SUPRASTI MEILĘ?

Kodėl mylėdami nesuprantame vienas kito?
Kodėl mylėdami nesuprantame vienas kito?

Kodėl mylėdami nesuprantame vienas kito?

Atsakymas paprastas: nesuprantame vienas kito todėl, kad nemylime. Tikra meilė ištirpdo širdis ir “skystoje” būsenoje jos susilieja tarpusavyje, sudarydamos abipusį pilnutinį supratimą. Mūsų širdys skamba skardžiai kaip varpas ir, jei jos užgaunamos, gaudžia ilgai, net ir po to, kai viskas jau praeityje. Likimui nepatinka geležinės žmonių širdys. Jam norisi jas paversti į saldų “sviestą”. Bet žmonės bijo šito, juos tenkina geležinio skambesio širdys.

Ir tada likimas žmogui atsiunčia kančią, kad nors joje pajudintų to žmogaus nelaimes. Pleištas pleištu išmušamas, todėl kančios ateina, kad sunaikintų kitas kančias. Bet šitai suprasti įmanoma tik turint minkštą širdį. Galbūt todėl Protingas Žmogus nesidžiaugia, kada jam viskas klojasi labai gerai. Tačiau ši savybė leidžia sumažinti kančias, kuomet reikalai pasisuka bloga linkme. Kančios gali sužlugdyti, bet gali ir išaukštinti. Jei žmogus nesidžiaugia problemomis, šios jį žlugdo ir nuvilia. Jeigu  jos priimamos su džiaugsmu, kaip pamoka nuo mylimo mokytojo, jos žmogų apvalo ir išaukština. Tai kodėl žmogaus meilė tuomet nedidėja? Todėl, kad jis nenori girdėti apie kitus jausdamas meilę. Kai vieni apie kitus kalba su meile, tai iššaukia tokį pat meilės jausmą tiems, apie kuriuos kalbama. Būtent todėl moterys stengiasi nepasakoti apie savo meilę anksčiau laiko, kitaip atsiras varžovės.

Ieškokite tų, kurie kalba apie meilę ir jūsų širdyse ji taip pat užsidegs. Iš kitos pusės meilė turi pati vystytis, be ypatingų jėgų poveikio. Tai natūralus procesas. Meilė nepakenčia svetimo įsikišimo, todėl būtina ją palaikyti savanoriškomis askezėmis ir kompromisais. Tai leidžia meilei nuolat augti ir nenusilpti, vystytis. Egzistuoja dvi meilės kultūros: meilės vystymosi kultūra ir partnerio paieškos kultūra. Anksčiau partnerį parinkdavo tėvai. Tai buvo natūralūs procesai, atvesdavę prie pagarbos tam, su kuriuo likimas surišo. Žmonės mokėjo išreikšti pagarbą tam, kas buvo šalia jų ir skyrybų beveik nepasitaikydavo. Dabar gi, visi susijaudinę partnerio paieškomis, o pačios meilės reikšmė mažai ką ir bejaudina. Ilgai tokie santykiai neišsilaiko, todėl greitai tenka ieškoti naujo partnerio. Tai panašu į vaikišką poelgį, kuomet kas antrą dieną perkamos vis naujos žuvytės akvariumui, nors niekaip nekyla mintis jas pašerti.

Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Menas

DAR KELETAS KNYGŲ

Praeitame dienoraščio įraše, žinoma, paminėjau tik keletą savo mėgiamų knygų. Jų yra kurkas daugiau. Tačiau kuomet pradedi pasakoti, išsiplėtoji ir žiūri, kad jau nelabai yra vietos dar šį bei tą paminėti.

Dažnai mastau, kodėl man niekada nedarė įspūdžio gėlių vaikų, hipių kultūros literatūra. Juk šie laikmečiai kaip tik sutapo su mano paauglyste ir daugelis mano draugų visaip kaip stengėsi sekti paskui šį laisvės ir sąlyginės nepriklausomybės (nes vis dar buvome Tarybų Lietuva) vėją. Klausėsi roko muzikos, atitinkamai rengėsi ir pan. Tačiau man šis judėjimas nebuvo labai artimas. Įskaitant ir knygas, kurias mano kolegos ryte rijo. Nei Henrio Deivido Toro „Voldenas, arba gyvenimas miške“ nei Džeko Keruako „Kelyje“ man nedarė jokio poveikio.

Man ta laisvė atrodydavo kažkokia labai ribota, pasibaigianti ties automobilio galine sėdyne ar į didžiulį, gamtoje vykstantį, roko festivalį atvykusių turistų palapinėje. Juk laisvė nėra žmogaus elgesys: galiu daryti tai ir tai, nesvarbu čia ar ten, nesvarbu kaip, ypač nesvarbu kodėl. Mano manymu, laisvė yra vidinis pojūtis. Juk vienas žmogus gali jaustis žymiai laisvesnis sėdėdamas vienutėje, nei žmogus, kuris atsidūręs miesto viduryje, gali pasirinkti eiti į bet kurią pusę.

Tačiau priešingai man labai patiko prancūzų rašytojas Mišelis Houlbekas (Michel Houellebecq), kuris dažnai savo romanuose aprašo tuos laikus, tačiau iš visai kito kampo. Mišelio romanai gana šiurkštūs ir dažną senjorą ar senjoritą gali papiktinti, bet juose atskleidžiama šių „laisvųjų“ judėjimų esmė.

O ji yra labai paprasta. Tiesiog XX a. viduryje daugelis žmonių tapo tarsi mūsų civilizacijos „šalutiniu produktu“, kuriam nebebuvo kur tramdyti savo abejingumo, šaltumo, iškreiptų fantazijų, kasdienybė nuobodulio ir taip toliau. Ir štai suklestėjo sekso turizmas, sekso revoliucija, įvaraus tipo „laisva“ muzika (rokas, Bitlai ir kt.) ir jokiais varžtais nevaržomas elgesys.

Karai buvo pasibaigę, ekonomika įsivažiavusi, žmonės pradėjo ramiai ir užtikrintai gyventi. Ir štai viskas sprogo. Visa žmonijos istorija pažymėta tuo, kad žmogui reikia „kažko daugiau“. Tas kažkas dažniausiai būna laisvas ir nevaržomas gyvenimas. Sodoma ir Gomora. Šie miestai sudegė. Po šiuolaikinės orgijos gimė gausi karta be aiškios kilmės, be tėvų, be giminės, be praeities. Kaip tik laiku atsirado skaitmeninis kompiuterijos pasaulis, internetas, kuriuose galėjo apsigyventi šie naujieji žmonės.

Gal dėl to Mišelis Houlbekas ir buvo toks įžvalgus, nes ilgai dirbo kompiuterių inžinieriumi ir programuotoju. Ir tik 40-ies pradėjo rašyti. Būtinai paskaitykite jo „Platformą“, arba „Elementariąsias daleles“.