Žymų Archyvai: Savižudybė

Ką galime pasakyti apie netektį, kuri yra savanoriška?

Nieko. Galime liūdėti, užjausti, prisiminti gerus darbus. Tik reikėtų vengti bet kokių verdiktų, teismų ir konkretumo. Viena draugauki.me amžiaus kaimynė vakar iš kart po skubomis ištarto „Labas“ pasakė: „Matyt, sužinojo, kad serga sunkia liga, gal net paskutine stadija ir neatlaikė.“ Tikriausiai negalėsiu tos kaimynės keletą savaičių matyti akyse.

Reikia būti labai nejautriam ir užsidariusiam kad taip naiviai ir primityviai žiūrėti į savižudybės reiškinį. Argi žmogus paprastas? Argi gyvenimas paprastas? Kodėl tuomet savanoriškas pasirinkimas išeiti turėtų būti paprastas? Neturėjau, ką atsakyti tai kaimynei. Pasakiau, kad aš taip manau – nors buvau spaudžiamas primygtinai pasakyti savo versiją. Aš neturiu versijų. Pasakiau, kad labai dėl to apgailestauju, esu šokiruotas ir nematau reikalo spręsti priežasčių.

Man labai patiko Jaunimo linijos vakar išplatintas pranešimas, kuriame teigiama:

„Žiniasklaidoje pateikiama informacija apie visuomenėje gerai žinomus asmenis daro didelį poveikį žmonėms. Šis poveikis gali būti teigiamas – santūrus informavimas, susilaikymas nuo skubotų išvadų apie savižudybės priežastis ir psichologinės pagalbos galimybių nurodymas, gali paskatinti sunkumus išgyvenančius žmones kreiptis pagalbos.  Tačiau žiniasklaidos informacijos poveikis gali ženkliai padidinti kitų savižudybių grėsmę visuomenėje. Naujų savižudybių grėsmę didina  dažnas savižudybės aptarinėjimas viešoje erdvėje, savižudybės aplinkybių detalizavimas, emocingi pranešimai, paviršutiniškos išvados apie savižudybės priežastis, kaltųjų ieškojimas ir kaltinimai, savižudybės romantizavimas. Netinkamai pateikta informacija apie savižudybes itin stipriai veikia vaikus ir paauglius bei žmones, kurie šiuo metu išgyvena sunkumus, turi minčių apie savižudybę, savo lytimi, amžiumi ir kitomis savybėmis yra panašūs į nusižudžiusį asmenį.“

Šiuos žodžius ir kiekvieną šio pranešimo sakinį turėtų įsidėti į galvą ne tik žiniasklaida bet ir kiekvienas žmogus. Pagrindinė išvada yra ši: privalome galvoti apie pagalbos žingsnius, o ne analizuoti savižudybės aplinkybes. Tyrimus atliks specialistai. Tokios žinios atveju turime prisiminti savo aplinką, galbūt joje yra kokie nors ženklai, rodantys, kad reikalinga pagalba. Žmogaus, kurį pažinojome tik iš ekrano ir scenos gyvenimo narpliojimas naudos neduos ne tik tam žmogui bet ir mums patiems. Atkreipkime dėmesį į save ir aplinkui save. Ieškokime būdų to išvengti. Pasisveikinkime su kaimyne sėdinčia prie lango.

Ka galime pasakyti apie netekti, kuri yra savanoriska

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė