Categories
Gintauto dienoraštis Menas Video dienoraštis

SAVAITĖ

Dėkoju Benui už originalaus ir netradiciškai profesionalaus filmuko nuorodą. Tai mažas dokumentinis (o gal pusiau meninis?) kinas.  Yra kompozicija, yra pasakojimas, yra jausmas ir estetika. Tik šie dalykai paprastas fotografijas ir paprastą filmuotą vaizdą paverčia meno kūriniu. Pasižiūrėkite. Galbūt ir autorius apsilankys ir papasakos apie save. Būtų šaunu.

Categories
Draugauki.me Gintauto dienoraštis

SUGRĮŽUS PO SAVAITĖS

draugaukime_logoKažką intensyviai dirbant, labai naudinga atsitraukti ir pailsėti nuo to darbo bent savaitei. Užmiršti visas subtilybes ir niuansus. Tuomet vėl sugrįžęs gali pamatyti tai kas padaryta visai kitomis akimis ir naujais rakursais. Taip nutiko ir šį kartą, kuomet atsiverčiau draugauki.me po savaitės šiokių tokių atostogų.

Ką aš pamačiau?

Kad draugauki.me tampa gyvu organizmu. Kartais gyvumas net verčiasi per tam tikras ribas. Nors pakankamai filosofiškai galima paklausti, ar gyvumas apskritai gali turėti iš vis kokias nors ribas? Ar jo gali būti per daug?

Gyvumo pojūtis šiame tinklapyje atvedė prie dar vieno pastebėjimo: gyvybė pradeda bujoti ir augti tuomet, kai ji turi tam tinkamas sąlygas. T.y. įvairialypę ir stiprią kiekybiškai aplinką. Būtent tokius bruožus įgyja draugauki.me bendruomenė. Ten kur susiduria skirtingi žmonės, atsiranda bendravimas, apie kurį labai sunku ką nors papasakoti. Norint suprasti, reikia prisijungti pačiam.

Ir trečia. Ten kur skirtingi žmonės, turi įsivyrauti tolerancija. Nes alternatyvus scenarijus tegali būti – kokia nors nevykusi pabaiga.

Aš ir pats pastebiu, kad dažnai kitų parašytas mintis turiu perskaityti po du, tris ar daugiau kartų. Pirmas kartas  neretai būna erzinantis ir užgaulus. Tačiau geriau įsiskaičius, paaiškėja minties patrauklumas ir nuoširdus paprastumas. Tolerancijos visiems!

Gyvumas. Skirtingi žmonės. Tolerancija.

Categories
Esė Gintauto dienoraštis

LAIKAS TIKSI

laikas-tiksiPrieš šventes vis dažniau žmogus susimąsto apie laiką.

Lieka mėnuo, lieka savaitė, lieka kelios dienos, belieka kelios valandos…

Laikas tiksi, jį jaučiame visur ir visada. Tarsi, vaikščiotų visur kartu su mumis.

Po šventės priešingai: laikas pasidaro kaip didžiulė lengva masė, kurio perspektyvoje labai blankūs ir neryškūs konkretūs ateities momentai.

Niekur nebeskubame, nieko perdaug neplanuojame.