Žymų Archyvai: Salomėja Neris

Aplink Kauno marias. Salomėjos Nėries memorialinis muziejus

Salomeja_Neris_2007-05-20
Salomėjos Nėries memorialinis muziejus

Tikriausiai visi esate girdėję poetę Salomėją Nėrį ir daugiau ar mažiau skaitę jos kūrybą. O ar žinote kur ji, kaip pati teigė, jautėsi laimingiausia? Tai yra namas Kaune Palemone visai netoli Kauno marių. Šiuo metu ten yra memorialinis muziejus.

Salomėja Nėris dar su būsimu vyru Bernardu Buču sklypą Palemone nusipirko 1936 metais. Namo statybos ėjosi lėtokai. 1937 metais jie grįžo iš Paryžiaus susituokę ir tada po truputį ėmė statyti. Įrengė vieną kambarį ir virtuvę. Tik 1939 metais Salomėjai gavus Valstybinę premiją už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ namas buvo visiškai įrengtas. Jį suplanavo pats Salomėjos vyras. Namas buvo įdomiai išplanuotas vidiniai langeliai, balkonai, terasa, kuri labai patiko Salomėjai. Abu sutuoktiniai prisipažino, kad tai buvo laimingiausiais jų gyvenimo tarpsnis, nes tuo metu gimė jų sūnus. Taip pat ten buvo laisva terpė, kur laisvai liejosi jų kūryba. Deja laimė netruko ilgai 1941 metais prasidėjus karui Salomėja turėjo išvažiuoti su sūneliu. Bernardas po kelių dienų ir išvyko slėptis į kaimą. Nurimus karui name gyventi nebuvo galima, nes karo metu jį visiškai suniokojo.

Toliau skaityti Aplink Kauno marias. Salomėjos Nėries memorialinis muziejus

NETEKTIS

Pavasarį vaikščiojau  gimtojo kaimo laukais. Čia labai gražūs gamtos vaizdai. Gyvenu vienoje iš gražiausių Vilkaviškio rajono vietų. Čia stūkso nuostabiai gražus kalnas Svirkalnis. Netoliese teka Salomėjos Neries apdainuota Širvinta. Gamtovaizdžiui papuošti tetrūko vandens telkinio. Dviejų seniūnijų pastangomis buvo iškastas nedidelis ežeras.

Aš jį pavadinau gulbių ežeru. Pavasarį čia plaukiojo dvi poros gražuolių paukščių. Vieną kartą atėjus  radau į krantą išlipusią nebegyvą gulbę. Netoliese plaukiojo gyvenimo draugas: toks vienišas ir liūdnas. Po to aš dažnai ateidavau prie ežerėlio. Ta pati gulbė plaukiojo ir plaukiojo netoli kranto: tarsi laukdama stebuklo. Iš kur grakščiajai gražuolei žinoti, kad amžinasis gyvybės ir mirties ratas jos draugei užsivėrė. Tad gulbė vis  laukė ir laukė. Dabar supratau, kodėl žmonės sako, kad gulbės pačios ištikimiausios viena kitai. Žmonės privalėtų pasimokyti iš šių paukščių. Tik, kai iš paukščio liko griaučiai, gulbė išskrido iš šio ežero.

Kita gulbių pora sulaukė palikuonių. Man atėjus, rudenėjančio dangaus fone, ežero paviršiumi greta tėvų nardė keturi rusvi gulbiukai.

Patricija