Žymų Archyvai: saldainiai

MARIJA

Prieš keletą metų senąjame Vilijampolės turguje pamačiau mažą senučiukę, drebančiose rankose laikančią kažkokį baisiai nešvarų, bet kokią spalvą praradusį daiktą. Tiesiog pagailo man jos ir sumokėjau prašomus penkis litus, o namie įvairiomis valymo priemonėmis ir šepečiais padirbėjusi, atradau senovišką, melchioro siūlais nuostabiais raštais išpintą vazelę, kurią pritaikiau saldainiams dėti.

Kartą į svečius užėjusi kaimynė atkreipė dėmesį į tą tikrai menišką kūrinėlį. Kai papasakojau vazelės atsiradimo mano namuose istoriją, ji netikėtai prisipažino gerai žinojusi mano matytą senutę. Išviriau arbatos, dėl jaukumo uždegiau žvakę ir išgirdau netikėtai graudų ir pamokantį pasakojimą.

Pasirodo, kaimynė su Marija buvo tolimos giminaitės. Jaunystėje buvusi neeiline gražuole, Marija beprotiškai įsimylėjo vieną princą, degančiom akim ir daug žadantį. Daug kas atkalbinėjo ją nuo draugystės su tokiu plevėsa, bet Marijos meilė buvo akla, susuko jis jai galvą visiškai. Todėl jau niekas nebesistebėjo, kai pavasarį jie iškėlė vestuves ir apsigyveno jo tėvų namuose. Nors buvo pirmasis pokario dešimtmetis, laikmetis nelengvas, Marijos namuose nieko netrūko. Apsukrusis jos vyrelis aprūpindavo ją ir dvi pamečiui gimusias dukras. Įvairių, tuomet deficitinių produktų netrūko ne tik šventiniam stalui, bet ir kasdienai, nuo rūbų gausybės ir įvairių daiktų spintos lūždavo. Gal todėl, įsisukusi į šeimyninio gyvenimo kasdienybę, atidavusi visą save dukrelėms, Marija tarsi nepastebėjo, kad jos vyras vis dažniau nenakvodavo su šeima, kad vis dažniau jai vienai tekdavo kuopti alkoholikų uošvių ir jų svečių prišnerkštą namą. O ir pats princas dažnai pareidavo su kvapeliu, rūbais, persismelkusiais moteriškais kvepalais.

Kai vieną vėlyvą rudenį paauglė vyresnioji susirgo plaučių uždegimu, Marija ją leisgyvę išvežė į ligoninę, visą naktį praklūpojo ties lova, melsdama sveikatos jai ir visai šeimai. Tik paryčiais, kai mergaitei karštis atlėgo, tekinom parbėgo namo, nes mažylė palikta viena. O ten laukė tragedija. Per naktį lėbavę uošviai jau buvo sumigę, o visame name tvyrojo aštrus smalkių kvapas. Marija rado savo mažylę ramiai miegančią lovelėje. Amžinu miegu. Iš visų, tą naktį namuose buvusių, gyvas išliko tik uošvis, bet ir tas jau niekada iš patalo nebesikėlė – smalkės paveikė jo smegenis.

Po dukrelės laidotuvių Marija sąžiningai prižiūrėjo vyro tėvą iki pat mirties, bet jam tos priežiūros kaip ir nereikėjo, vis pirštu rodydavo sau į gerklę ir be garso, vien lūpas krutindamas, kažką vapėjo. Vyresnioji dukra po ligos labai sunkiai kabinosi į gyvenimą, įvairiausių komplikacijų vis atsirasdavo, daug laiko praleisdavo ligoninėse, be vaistų jau nebegalėjo gyventi. Mariją po visų nelaimių tarsi kažkas pakeitė, nei ji juokėsi, nei verkė, neturėjo ji draugių, nebendravo su giminėmis. Todėl ne visi net ir sužinojo, kada ji palaidojo savo vyresnėlę, kuri, užspringusi oro gurkšniu, daugiau nebeatsigavo. Retai ji išeidavo iš namų, bet kažkas matydavo einančią – tiesią, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusią, žvilgsnis bereikšmis, į tolumą įsmeigtas. Jos vyrą giminaičiai keletą metų vis dar sutikdavo kokioj prirūkytoj kavinėj tai vienos, tai kitos jaunos merginos glėbyje. Turtingas juk buvo, biznierius. Plačiau apie Mariją giminė sužinojo, kai mirė jos pasakų princas, užgėręs kažkokio surogato, o netrukus po jo laidotuvių į Marijos namus, kelių draugelių lydima, atvyko jauna gražuolė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji esanti tikra ir vienintelė jos vyro duktė ir kad namas testamentu priklausantis tik jai. O Marija daugiau niekada čia nebepageidaujama.

…seniai su kaimyne išgėrėm ataušusią arbatą ir žvakė vos vos ruseno. Sėdėjom abi pritilę, bijojau pajudėti, taip sunkiai širdį prislėgė tas pasakojimas, bet rūpėjo dar pabaigą sužinoti…

O pabaiga tai ir visai niūri. Apie dešimt metų Marija pragyveno užmiesty, suklypusioj medinėj lūšnoj, neturėdama elementariausių patogumų, versdamasi įvairiausiais atsitiktiniais darbeliais – kam daržus paravėdavo, kam vaikus pasaugodavo, retkarčiais atvažiuodavo į miestą, kad turguje parduotų kokį niekniekį, dar nuo tų gerųjų laikų užsilikusį. Mano kaimynė atsitiktinai ją susitikusi ir, sužinojusi apie taip liūdnai pakrypusį jos gyvenimą, pasisiūliusi padėti, bet Marija išdidžiai nuo visko atsisakiusi. Pasiligojusią, visiškai išsekusią Mariją surado ir išvežė į senelių prieglaudą. Nieko nevalgė ir negėrė Marija valdiškuose namuose, tik gulėjo užsimerkusi ir rankas ant krūtinės sunėrusi.

Vieną rytą ji išėjo prie savo mergaičių. Visam laikui…

Tokia mano saldaininės išlikimo istorija.

Danutė

PSICHOLOGINĖS ATAKOS

Anądien perskaičiau, kad prekybininkai atpigino prekių krepšelį, tad smalsumo genama nuskuodžiau į artimiausią prekybos centrą įsitikinti.

Kai namo parneštas prekes išdėliojom ir perskaičiavom, atradom, kad kai kurie produktai gal ir pigesni keliais centais, per visus pirkinius keletą litų sutaupiau. Bet atkreipiau dėmesį į kitką – visiškai nebeliko grynųjų produktų. Pvz. mano šeimos mėgstamas sūris jau nebe sūris, o tik sūrio produktas, ant įprasto grietinės indelio griežtas užrašas „grietinės ir riebalų produktas“, toks pat ir sviestas, jogurtas, aliejus…

Užtat pigiai nupirkti mandarinai pasirodė natūralūs, saldūs, todėl visą vakarą lupom ir valgėm pasigardžiuodami. Kitą dieną su apgailestavimu teko pripažinti, kad vis dėlto chemikalų juose buvo visai nemažai, nes išbėrė odą, ypač rankų, kurią dar labiau suerzinau pigiu indų plovikliu. Vis dėlto, savo sveikatos labui reikėtų pirkti kokybiškesnį ploviklį, nors tuo pačiu ir brangesnį. Arba pasinaudoti kosmetologų patarimu namų ruošos darbus atlikti mūvint pirštinėmis. Bet kad labai jau nekokie tų pirštinėtų darbų rezultatai…

Kadangi per keletą dienų mano rankų oda tapo panaši į perdžiūvusią ir suskeldėjusią dykumą, paraudo ir baisiai perštėjo, o jokio pagerėjimo nesimatė, tai nusprendžiau vėl kulniuoti į prekybos centrą su mintimi rasti bent jau kokybiško kremo.

Po poros valandų aktyvaus šmirinėjimo, turėčiau tarti pagiriamąjį žodį mūsų didžiųjų prekybos centrų prekių žinovams. Ypatingai nuodugniai ištyrinėti lietuvaičių įpročiai, pirkimo manieros, lūkesčiai ir viltys. Juk pirkėjas, atėjęs pirkti kremo ne į specializuotą kosmetikos parduotuvę, jo ir neras prie kasos, vadinasi, jam teks eiti tolyn, gilyn į prekybos salę. O ten tai jau atsiveria tikra oazė. Juk žmogus, kol gyvas, tai ir akys mato, ir širdis geidžia. Prekybos centrų vadybininkai tikri psichologai, gerai apdoroja mūsų galveles. Jie puikiai išanalizavo, kas būdinga lietuvio norams mėnesio pradžiai, o kas – pabaigai, ką mes perkam ryte, kai ateinam dar užsimiegoję, o kas tinka tik vakarui, kai galva ir kojos pavargę nuo dienos darbų. Reiškia, kai kurias prekes galima padėti čia pat, matomiausioje, o tuo pačiu ir perkamiausioje vietoje, o kai kurias laikinai galima truputį nustumti į salės galą, na, ne taip toli, kad nesimatytų, bet taip, kad reikalui esant, būtų galima pateikti čia ir dabar, visam gražume.

Taigi, kol aš pasiekiau savo tikslą – man reikalingą kosmetikos skyrių, savo krepšelyje jau turėjau ir mėsos gabaliuką, ir žuvies, ir duonos, nepraslydo pro akis ir saldainių dėželė, kaipgi tuščiom praeisi pro masinantį mišrainių skyrių, o jau rūkytų mėsyčių grožis ir sūriai geltonuoja iš tolo savo įmantria įvairove. Dar pakeliui pasitaikė pilnas prekių konteineris su tokiu žaviai gundančiu užrašu „akcija“. Na, gal ir nereikia šiuo metu, bet ką žinai – kai prireiks, ieškosi ilgai ir pirksi brangiai…

O kosmetikos lentynose – kremų gausybė, sunku išsirinkti. Įvairiausių firmų, dar įvairesnių įpakavimų, skirti jautriai, sausai, riebiai, mišriai odai. Mažose etiketėse dar mažesnėmis raidelėmis smulkiai aprašytos kremų sudėtys – antioksidantai, enzimai, keramidai, kremai su liposomomis, su kolagenu ir dar daugybė eiliniam pirkėjui neaiškių pavadinimų. Kreipiausi į jaunutę pardavėją, šalia dėliojančią prekes, bet netrukus įsitikinau, kad jos pagalba apsiriboja tokiu pačiu etikečių skaitymu.

Kadangi pirmiausiai norėjau išsinagrinėti tuos įdomius sudėtinių dalių pavadinimus, nusprendžiau šį kartą atidėti didįjį kremo pirkimą, be to, prekių maišelis ir taip svėrė ranką. Namuose, pavarčius interneto puslapius, netrukau išsiaiškinti visų skaitytų priedų paskirtį kremų sudėtyje ir naudingumą mūsų odai. Tik susimąsčiau: ar kas nors ištyrė organizmo būklę, keletą metų panaudojus tokį kremą? Jeigu taip, tai kur galėčiau paskaityti tyrimų išvadas? Nes, pavyzdžiui, cituoju „natūralios vaisių ir pieno rūgštys, gaunamos iš vynuogių, obuolių, alyvuogių, citrinų, pieno ir naudojamos kremų gamyboje, prasiskverbia giliai į odą ir ten pagreitina ląstelių atsinaujinimą, oda tampa lygesnė, bet dėl stipraus dirginančio poveikio rūgštys didelėmis koncentracijomis gali būti paskiriamos tik patyrusių kosmetologų ir odos gydytojų“. Tai gal nėra jos tokios jau nekaltos… O antioksidantai, kurie naikina neigiamą cigarečių dūmų poveikį, gal dar ką nors sunaikina manyje? Liposomos, pavyzdžiui, prasiskverbia į gilesnius odos sluoksnius, kartu nusinešdamos ir kolageną, o ar labai mes gilinamės ką reiškia tie žodžiai?

Kuo daugiau aš tą vakarą skaičiau, tuo labiau, prisipažinsiu, nerimas įsisėjo dūšion ir pradėjau galvoti, kad niekas iš idėjos neatsiranda ir be reikalo neprapuola. Žemės vaikai esam, tai ir atsisukim į žemę, iš jos sveikatos pasisemkim. Į pašildytą sėmenų aliejų pamirkiau drobės gabaliukus, apvyniojau ant rankų ir dar pirštines nakčiai apsimoviau. Kitą rytą reikiamo rezultato dar nebuvo, bet po keleto dienų pamiršau visus negalavimus. Be liposomų ir be kalogeno…

O kad nuo rūpesčių neatsirastų papildomų raukšlelių, tai turiu pasiruošusi ledo kubelių iš sušaldyto žolių nuoviro. Išsitraukiau, pasitryniau veidą, smagiai atgaivino odą. Leidau natūraliai išdžiūti ir likau visai patenkinta savimi…

Ir visiems patariu – gerkim daugiau šaltinio vandens, tinka ir paprastas, bet virintas, o jei mineralinis, tai negazuotas, nepratinkime kūno prie sauso režimo, nes drėgmės reikia mūsų odai, kad išliktų elastinga, reikia vidaus organams – inkstams, žarnynui plauti, organizme esančiame vandenyje vyksta įvairios reakcijos, be kurių paprasčiausiai negyventume.

Ir būkim sveiki.

Tokia mano nuomonė.

Danutė