Žymų Archyvai: šakos

KOMPOSTAVIMAS

Šventės praėjo, tad galime sugrįžti prie labiau žemiškų reikalų. Nors draugauki.me jau skaičiuoja ketvirtąjį veiklos mėnesį, tačiau dar nė karto nekalbėjo apie sodus bei daržus. O juk daugeliui senjorų savos žemės kampelis yra tapęs malonaus laiko praleidimo šaltiniu. Būti arčiau gamtos reiškia ir geresnę nuotaiką bei sveikatą. Todėl netgi labai patartina, kas tuom neužsiimate išeiti į kiemą ir bent jau pagrėboti lapus, pašienauti žolės arba jeigu nėra tokių galimybių tiesiog daugiau vaikščiokite parkuose, domėkitės augalais ar stenkitės surasti kokį retesnį pavyzdį. Patirsite gaivinantį pažinimo džiaugsmą.

Individualių namų ir sodų savininkai, ypač rudenį, susiduria su problema: kaip atsikratyti gausybe susidariusių organinių atliekų? Vieni jas tiesiog išmeta į konteinerius, kiti pasinaudoja protingu būdu – atliekų kompostavimu. Kompostuojant netenka rūpintis atliekų išvežimu (nebereikia sukti galvos kur padėti, pavyzdžiui, nupjautą žolę). Rezultatas – gaunamos vertingos trąšos gėlynui ar  daržui. Tuo pačiu prisidedame prie švaresnės ir sveikesnės aplinkos.

Kompostuoti  galima šias organines atliekas

  • Virtuvės atliekas (bananų žieves, obuolių graužtukus, kiaušinių lukštus)
  • Kavos tirščius
  • Medžio pelenus
  • Šiaudus
  • Mėšlą
  • Augalus (nužydėjusius  žiedus)
  • Smulkius šapelius (šakas)
  • Mėšlą
  • Nupjautą žolę, nukritusius lapus.

Kur kompostuoti

Patogiausia tam pasigaminti apvalios ar kvadratinės formos dėžę. Ji gali būti iš vielos arba medžio.  Nepamirškite, kad kompostuojnat atliekas susidaro nemalonus kvapas, todėl komposto dėžę geriau laikyti nuošalesnėje vietoje, idealu – pavėsyje.

Priežiūra

Kompostą patariama perkasti 3 kartus per metus, tuomet jis prisisotina deguonies, kuris greitina augalinių medžiagų irimą.

Nepatariama kompostuoti

Nederėtų kompostuoti mėsos, žuvies gabaliukų, nes šios atliekos gali privilioti graužikus. Juk nenorėtumėt savo kieme išvysti darniai besidarbuojančių lauko pelių, katinų ar kitų išalkusių žinduolių? Piktžolių atliekų taip pat reiktų vengti. Netgi jau subrendusiame komposte gali išlikti jų sėklų. Taigi naudodami jau subrendusį kompostą galite sau pasidaryti meškos paslaugą – užteršti dirvą piktžolėmis.

Jeigu atsiras labiau patyrusių sodininkų, būtinai pasidalinkite savo patarimais komentaruose arba forume, kokias dar žinote kompostavimo gudrybes.

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė