Žymų Archyvai: rūšys

PAŠTO PASLAUGOS

Visgi keistų dalykų yra mūsų valstybėje. Pavyzdžiui, pašto paslaugos. Ar žinote, kad be Lietuvos pašto niekas kitas mūsų respublikoje negali teikti laiškų surinkimo ir paskirstymo paslaugų? Taip, Lietuvos paštas yra monopolinė įstaiga ir pagal Lietuvos įstatymus tokią pat veiklą niekas kitas vykdyti negali. O jeigu pabandys, bus nubaustas. Įdomu, tiesa?

Reiškia kažkam naudinga šalyje, kad tam tikros verslo rūšys neturėtų konkurencijos ir veiktų niekieno neliečiamos. O juk galiausiai tai ant savo pečių juntame mes. Nėra konkurencijos – nėra naudos paslaugų vartotojams. Kokias kainas Lietuvos paštas pateikia tokias ir mokame. Be kalbų. Juk negali ateiti konkurentas ir pasiūlyti geresnes paslaugas ir be to mažesne kaina. Draudžia įstatymas.

Įvairios skubių siuntų tarnybos, kurjerių įmonės veikia, žinoma, Lietuvoje. Bet šios paslaugos griežtai skiriasi nuo tų, kurias teikia Lietuvos paštas. Esminis skirtumas, jog šios įmonės privalo laiškus ir siuntinius priimti iš kliento rankų ir pristatyti taip pat į rankas. Tačiau jeigu norėtų pastatyti pašto dėžutes greta Lietuvos pašto surinkimo punktų, į kurias žmonės patys galėtų pristatyti laiškus, įmonės būtų baudžiamos. Šią teisę turi tik vienintelė valstybės bendrovė.

Konkurencijos šioje srityje neturime. Todėl ir paslaugos teikiamos dažnai neprofesionaliai ir nešiuolaikiškai. Kiek kartų atvykęs į Kauno centrinį paštą turėjau po valandą ir daugiau laukti, kad išsiųsčiau smulkų siuntinį. Sykį atstovėjus gerą laiko tarpą eilėje buvo pranešta, kad aptarnaujantis žmogus dabar padarys pertrauką ir eis pietauti. Visas eilės galas turėjo pereiti prie kito langelio ir stovėti nežinia kiek toliau. Prie to pačio langelio grūdasi ir mokantys mokesčius už komunalines paslaugas ir siunčiantys laiškus. Štai tokie monopolizmo „pliusai“.

Tačiau laiškus vis vien norisi rašyti. Visada maloniau gauti tikrą ant popieriaus žmogaus ranka parašytą ir įdėtą į voką laišką. Tokį su daugybe antspaudų, pašto ženklais, sunkiai perskaitomu atgaliniu adresatu, aplankstytais kampais, mačiusį šilto ir šalto. Savo istoriją sukūrusį laišką.

PIRMADIENIO KEISTENYBĖS

Pirmadienis. Ne veltui sunkiausia darbo savaitės diena. Štai ir man būdavo niekaip nesigalvoja, norint pirmadienio rytą ką nors parašyti į mūsų dienoraštį. Visgi savaitgalis mus kažkiek atpalaiduoja. Užsiimame dažniausiai kita veikla nei savaitės bėgyje, ilsimės ir darome tai, kas mums patinka.

Todėl tikriausiai ir turime tokias sunkias pasekmes pirmadienį. Nes vėl reikia grįžti prie rutininių dalykų, anksti keltis, skubėti ir taip toliau.

Žinoma, daugeliui pirmadienio sunkumas susijęs su papročiu savaitgalį paskirti įvairių alkoholinių gėrimų „testavimui“ ir „degustavimui“. Beje, man yra tekę lankytis keliuose degustacijos seansuose – dabar kalbu apie tikrąją degustaciją – kuriuos vedė gėrimų žinovas Dionizas Velička. Tai juose, patikėkite, nieko naujo nesužinojau. Išskyrus, kurios vyno rūšys labiau erotiškos, o kurios mažiau. Matyt, įmonių vakarėliams šie gėrimų žinovai ruošia specialias šou programas, kurios labiau skirtos pramogai, o ne supažindinti žmones su iš ties įdomiais faktais, kaip atpažinti gerą vyną nuo prasto.

Todėl mano žinios apie vyną baigiasi tuo, jog žinau, kad yra beaujolais (pranc. „božolė“) vynas. Tai pirmasis metų vynas, iš kurio sprendžiama, koks gausis vynas pabrandintas ilgesnį laiką. Be to, yra skirtingos pripažintos pasaulyje vynuogių rūšys, iš kurių spaudžiamas vynas. Tokios kaip chardonnay (pranc. „šardonė“) ar malbec (pranc. „malbek“). Galima ragauti paties įvairiausio chardonnay vynuogių vyno, gaminto Pietų Afrikos respublikoje, Čilėje, Ispanijoje ar Prancūzijoje. Jis gali netgi labai skirtis, nors ir pagamintas iš tos pačios rūšies vynuogių.

Na, gerai, gana man čia kalbėt apie tai, ko neišmanau. Kaip bebūtų, pirmadienį mes pamirštame visas degustacijas ar šiaip savo mielai praleistą laisvalaikį. Ir vėl stojam kovon su… Pačiais savimi? Gal reiktų pabandyti sureguliuoti mūsų laiką taip, kad jame nebūtų tokių smarkių duobių, kaip pirmosios savaitės darbo dienos.

Taip, taip. Mums visi gyvenimo mokymo vadovėliai šaukte šaukia: „būkite savimi, darykite tik tai, kas jums patinka, ir tik tada, būsite visiškai laimingi“.

Tikiuosi, mielieji senjorai, Jums nereikia aiškinti, kad laimė labai asmeniškas ir subjektyvus dalykas. Tad, šablonų čia negali būti. Be to, vienos tautos yra pesimistiškesnės, kitos lengviau priima išgyvenimus. Ir nieko čia nepakeisi. Tiesiog paprasčiausias alkoholizmas daugumai sukuria savaitgalio ir darbo savaitės santykio problemą.

Laimės turėtume ieškoti kasdien. Ir tuo pačiu nepamiršti, kad ji labai arti Jūsų. Dažniausiai viskas priklauso nuo staigaus praregėjimo, kurį patiriame po įvairių sukrėtimų. Nelaukime sukrėtimų. Praregėkime. Ir pirmadienis bus pati puikiausia diena.