Žymų Archyvai: Religija

Šv. Ignacas Lojola ir jėzuitų dvasingumas

Ignacas Lojola

Inigo Lopezas de Lojola buvo vietinio žemvaldžio sūnus, gyvenęs vienoje Ispanijos provincijų. Sulaukęs dvidešimt šešerių metų, sau prisipažino, kad visą laiką tebuvo žmogus, atsidavęs pasaulio tuštybėms, besidžiaugiantis karo tarnyba ir troškęs pergalių. Susižeidęs 1521-aisias metais, Inigo buvo nugabentas į gimtąją Lojolą. Ilgus mėnesius gulėjo ligos patale ir svajojo apie žygdarbius, kuriuos galėtų atlikti, svajojo apie meilės nuotykius ir bebaimes keliones. Tačiau ilgainiui jį apėmė tuštuma ir Inigo suvokė, kad visus didžius darbus galėtų atlikti Dievo garbei. Jaunuolis įsisąmonino svarbų dalyką – didžiausia palaima aplanko sekant Kristumi. Toliau skaityti Šv. Ignacas Lojola ir jėzuitų dvasingumas

Senoji baltų pasaulėžiūra

Gyvendami šiandieniniame pasaulyje prisitaikome prie šiuolaikinės civilizacijos. Gyvenimas pilnas įvairių tradicijų ir papročių, kurių nemaža dalis jau pamiršta. Labai svarbu įvertinti tradicinės kultūros reikšmę, padėti ją suvokti ne tik dabarties, bet ir ateities kartoms. Mūsų protėviams Lietuva buvo gerbiama ir šventa žemė, vadovaudamiesi žmoniškumu, patriotizmu  ir drąsa, lietuviai išliko daugelį šimtmečių. Pagarba kultūros paveldui ir jo išsaugojimas padės lietuvių tautai išlikti gyvybingai. Kiekvienas pilietis gali padėti išlaikyti tautos gyvastį. Atsigręžkime į praeitį, kai mūsų žemėje, ilgai gyvenę protėviai stengėsi suvokti juos supantį pasaulį. Stengdamiesi įprasminti savo būtį, jie sukūrė paveldą: kalbą, pasaulėžiūrą ir meną. Visa tai tebėra mūsų dalis. Toliau skaityti Senoji baltų pasaulėžiūra

Skaitiniai sielai

Ar teko girdėti apie italų rašytoją Bruno Ferrero? Gimęs 1943 m. nėra plačiai žinomas visame pasaulyje. Ir tuo pačiu – žinomas daugumai, padėjęs įžiebti viltį širdyje, parodęs, kad paprasta atrasti grožį, nuraminęs, pamokantis ir kartais parodantis, į kurią pusę reikėtų žvelgti. Galbūt kaip tik ten laukia asmeninė legenda?

Bruno Ferrero knygos viršelisJis ne tik rašytojas, bet ir katalikų kunigas-vienuolis, priklausantis saleziečių kongregacijai. Jei mėgintumėte rasti kokios nors informacijos naudodamiesi google, tiesą sakant, nedaug tepavyktų išsiaiškinti. Nėra straipsnių pristatančių autoriaus kūrybą, nėra jo gyvenimo istorijos aprašymų, sunku rasti ir portreto nuotraukų. Tikėtina, jog Bruno Ferrero nenorėjo kalbėti apie save, jam rūpėjo tik kalbėti savo kūriniais, jo pasakojimai – sielos žodžiai, pasakantys daugiau nei bet koks žurnalistinis straipsnis. Rašytojas vadovauja leidyklai „Elledici“, o jo knygos nėra platūs kūriniai, tai nedidelės apimties knygelės, kuriose yra istorijos sielai. Daugiausiai rašo religine tematika, kalbėdamas apie Dievą, bet yra parašęs ir kūrinių mažiesiems bei knygų šeimos ir vaikų auklėjimo temomis.

O apie ką kalbama, kai sakoma: „trumpi pasakojimai sielai“? Taip yra pristatomi Bruno Ferrero kūriniai, čia žanras, apie kurį ir norėčiau pakalbėti. Lietuvių kalbos žodyne rašoma „pasakojimas – tai, kas pasakojama; trumpas prozos kūrinys, apsakymas“, „trumpas – kuris nedidelio dydžio, neilgai trunkantis“, „siela – vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai“. Sąvokos atrodo aiškios ir suprantamos, jos aiškėja ir pradedant skaityti knygą. Pradžioje nustebina, kad istorijos tikrai neilgos, kai kurios užima vos vieną puslapį, o knygelė mažo formato. Bet, pasirodo, to visai užtenka. Reikia būti pakankamai talentingu, kad tokios nedidelės apimties istorijos žodžiuose, sugebėtum užkoduoti gilią prasmę. Skaitant, atrodo, kad iš vidaus esi šildomas, nusišypsai, istorijos ramina. Ir tai stebina. Autorius panorėjo būti kuo labiau nežinomas, neskelbė informacijos apie save, bet knygynų ir bibliotekų lentynose išrikiuotos knygelės byloja apie jo buvimą.

Ingrida Virinaitė