Categories
Esė Gintauto dienoraštis

SAPNO REIKŠMĖ

sapno-reiksmeNeseniai iš vieno pažįstamo mediko sužinojau, kad žmogus visuomet sapnuoja tik tuos žmones, kuriuos yra kada nors matęs per savo gyvenimą. T.y. jeigu kažkas sako, kad sapne matė nepažįstamąjį, tai reiškia, kad šį žmogų bent vieną kartą tikrai kažkur bus matęs. Galbūt žvilgsnis jį sutiko autobuse, galbūt gatvėje pro akis praslydo. Žmogaus smegenys fiksuoja absoliučiai viską, tačiau atminties stebuklas yra tas, kad ji atrenka svarbiausius dalykus ir neapsunkina minčių gausybe gautos informacijos.

Galima tik įsivaizduoti kaip dirbtų galva, jeigu ji įsimintų visų žmonių veidus. Tarkime, žinant kiek žmonių vaikšto pagrindinėmis Niujorko gatvėmis, šio miesto gyventojo atmintis perdegtų ir surūktų per kelias dienas. Kurkas palankesnėje padėtyje tuo atžvilgiu būtų lietuviško vienkiemio gyventojas, kuris per dieną pamato keletą o kartais ir nei vieno žmogaus.

Categories
Danutės dienoraštis Žmonės

DIDŽIOJI SAVAITĖ

Nesiimsiu dabar aiškinti Velykų šventės prasmės ir reikšmės. Manau, kad kiekvienas save gerbiantis krikščionis tai žino. Žinią apie Kristaus prisikėlimą amžinąjam gyvenimui tėvai perduoda vaikams iš kartos į kartą. Net ir gūdžiu sovietmečiu ši šventė nebūdavo tarp labiausiai užmirštųjų.

Velykos švenčiamos kasmet nevienodai. Nuo pavasarinės ekvinokcijos, t.y., to momento, kai diena ir naktis susilygina visose žemės platumose, laukiama pirmosios pilnaties ir po jos skaičiuojamos dienos iki pirmo sekmadienio. Pats žodis velyka vienaskaitoje yra vertinys iš rytinių kaimynų gudų žodžio velikij, reiškiančio didis, didysis. Baltarusijoje ši šventė buvo vadinama velikij dienj, savo ruožtu tai yra skolinta iš graikų kalbos. Daugelio šalių tautiniai Velykų šventės pavadinimai vienaip ar kitaip yra siejami su gamtos atgimimu, prasidedančiu pavasariu, šviesiom pavasario šventėm. Šventajame Rašte naudojamas žodis pascha kildinamas iš hebrajų kalbos, jį ir dabar mielai glaudžia stačiatikių tikėjimas.

Paskutinę savaitę prieš Velykas – Didžiąją savaitę – vyksta didysis pasiruošimas Velykoms. Šiemet gamta pasiuntė tikrai dėkingą orą, tad visi turėjome galimybę nusiblizginti langus, iškuopti visas namų kertes. Lauksime trijų svarbiausių dienų savaitės pabaigoje. Pagrindinis šios savaitės gyvenimo būdas: negalima nieko niekam skolinti – savo laimę paskolinsim…img-392

Didįjį Ketvirtadienį būtina išsimaudyti ar bent jau nusiprausti tekančiame vandenyje, kad visus skaudulius nuplauti, kad oda skaisti būtų visus metus. Jeigu iki šiol namai dar buvo neišvalyti, tai ši diena dar tinkama valymui, šlavimui, plovimui. Visas šiukšles būtina kuo skubiau išnešti iš namų – tada visos negandos ir bėdos kartu išeina.

Didįjį Penktadienį reiktų prisilaikyti rimties, nedainuoti, netriukšmauti, kitaip neramūs ir rėksmingi būsim visus metus. Geriau švariai išvalytuose namuose ramiai pasėdėkime, susikaupkime. „Verkia ir dvasios danguje skaisčiausios, verkia padangių mėlynė gražioji, verkia visa gamta ir liūdi apsiniaukus, verkia girios ir miškų paukšteliai, verkia versmės ir tyri šaltinėliai, rauda upės ir maži upeliai. Verkia medžiai, lapeliais šlamėdami, o už visus graudžiausiai verk tu, žmogau, šiandieną sielvartu pralenk tvarinį kiekvieną“ – tokią graudžią giesmę sudėjo mūsų protėviai.

Didįjį Šeštadienį bažnyčioje šventinamas vanduo, o šventoriuje – ugnis, kurią parsinešus, reikia apeiti aplink namus, kad negandos išbėgiotų. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus nuo perkūnijos, laukus – kad geras derlius būtų. Tą dieną visa šeimyna sėda dažyti kiaušinių, šeimininkės kepa pyragus. Jei tą dieną vėjas pūs iš vakarų, ateinanti vasara bus lietinga, jei iš pietų – bus šilta.

Didysis Šeštadienis baigiasi Velykų naktimi. Ankstų rytmetį, tekant saulei prasideda Prisikėlimo pamaldos.

Danutė

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Žmonės

MANO VARDAS

Dar mokykloje aš buvau vienintelė tokiu vardu, bet visiškai nesijaučiau išskirtine dėl to, gal net atvirkščiai… Studentavimo laikais aplink mane buvo Daivos, Astos, Rūtos, Jurgitos, Irenos, Ramunės, Auksės. Ir iki šių dienų mano vardas niekada nesipuikavo pirmaujančių pagal populiarumą sąraše.

Beje, tik neseniai pasidomėjau jo reikšme. Pasirodo, remiantis Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistu „Lietuvių vardų kilmės žodynu“, Danutė nėra lietuviškas vardas, tai trumpinys iš hebrajiško vardo Danielė ir reiškia „dievas mano teisėjas“…

Vardas – tėvų dovana atėjusiam į šį pasaulį, o kodėl mano tėvai man parinko tokią dovaną – tikrai nežinau, gal iš tiesų jis buvo nuleistas iš aukščiau…

Jau Danutė yra trumpinys, o lietuvaičiai dar ima ir patrumpina iki Danos. Gal netrumpintų, jeigu žinotų, kad kinų kalboje šis vardas reiškia sūrio paplotėlį, o gruziniškai tai būtų juoda naktis…

Skaičiau, kad Čikagos lietuvių jėgomis buvo pastatyta opera „Dana“, remiantis būtent moterišku vardu, JAV yra automobilių komponentų gamintojas „Dana“, Jungtinių Arabų Emyratuose – viešbutis „Dana“, Lietuvoje „DaNa“ gamina moteriškas kojines, kažkur senojo pasaulio platybėse dainuoja transseksualas, pasivadinęs Dana International…

Ir lenkai, ir vokiečiai savo vardynuose turi šitą vardą, konfigūruotą savam kraštui, matyt, jis būdingas šitam regionui, tik galūnė ir kirčiuotė skiriasi. O gal vardo kilmė gali būti siejama su būdvardžiu, reiškiančiu danų tautybę, kas žino…

Ir iš viso, pasidomėjus įvairių vardų reikšmėmis, galima atrasti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, man patinkantis vardas Asta latviškai reikštų uodega, Galina lotyniškai būtų višta, Rūta hebrajiškai – draugė, Virginija lotyniškai – mergelė, Leonas reikštų liūtas, Arūnas – erelis, Petras – uola. Dalia labai gražiai skamba – likimas. Kai kurie vardai atspindi kokį nors veiksmą, pavyzdžiui, Kęstutis – kenčiantis, Alvydas – visa matantis, Vytautas – išvydęs tautą, Gintautas – ginantis tautą.

Skirtingais laikais skirtingos mados įtakoja ir vardus. Vieni tėvai ieško senoviškų vardų iš senelių ar net prosenelių jaunystės, o kiti pasiduoda laikinam vėjo pūstelėjimui – pasižiūri kokį populiaresnį filmą ir tuomet paplinta Fetisos, Marisabelės, Klaidai ar Grantai. Kartais vaikui suteikiamas unikalus vardas – abiejų tėvų norai sujungiami į vieną, bet kažkodėl nepagalvojama, kad toks dvigubas vardas aplamai neturi jokios reikšmės.

Šiandien nepatinkantį vardą nesunkiai galime pasikeisti. Jeigu tik nesame juoduose kriminaliniuose sąrašuose, problemų nebus, bet prieš tai vertėtų gerokai pamąstyti, ar verta. Kad ir kaip mums mūsų vardas neskambėtų, neatitiktų mūsų būdo, jis duotas tėvų ir lydėjęs mus visus pragyventus metus.

Kaip sakė V. Šekspyro Džiuljeta: „Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?“

Tokia mano nuomonė.

Danutė