Žymų Archyvai: ramybė

Skaitiniai sielai

Ar teko girdėti apie italų rašytoją Bruno Ferrero? Gimęs 1943 m. nėra plačiai žinomas visame pasaulyje. Ir tuo pačiu – žinomas daugumai, padėjęs įžiebti viltį širdyje, parodęs, kad paprasta atrasti grožį, nuraminęs, pamokantis ir kartais parodantis, į kurią pusę reikėtų žvelgti. Galbūt kaip tik ten laukia asmeninė legenda?

Bruno Ferrero knygos viršelisJis ne tik rašytojas, bet ir katalikų kunigas-vienuolis, priklausantis saleziečių kongregacijai. Jei mėgintumėte rasti kokios nors informacijos naudodamiesi google, tiesą sakant, nedaug tepavyktų išsiaiškinti. Nėra straipsnių pristatančių autoriaus kūrybą, nėra jo gyvenimo istorijos aprašymų, sunku rasti ir portreto nuotraukų. Tikėtina, jog Bruno Ferrero nenorėjo kalbėti apie save, jam rūpėjo tik kalbėti savo kūriniais, jo pasakojimai – sielos žodžiai, pasakantys daugiau nei bet koks žurnalistinis straipsnis. Rašytojas vadovauja leidyklai „Elledici“, o jo knygos nėra platūs kūriniai, tai nedidelės apimties knygelės, kuriose yra istorijos sielai. Daugiausiai rašo religine tematika, kalbėdamas apie Dievą, bet yra parašęs ir kūrinių mažiesiems bei knygų šeimos ir vaikų auklėjimo temomis.

O apie ką kalbama, kai sakoma: „trumpi pasakojimai sielai“? Taip yra pristatomi Bruno Ferrero kūriniai, čia žanras, apie kurį ir norėčiau pakalbėti. Lietuvių kalbos žodyne rašoma „pasakojimas – tai, kas pasakojama; trumpas prozos kūrinys, apsakymas“, „trumpas – kuris nedidelio dydžio, neilgai trunkantis“, „siela – vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai“. Sąvokos atrodo aiškios ir suprantamos, jos aiškėja ir pradedant skaityti knygą. Pradžioje nustebina, kad istorijos tikrai neilgos, kai kurios užima vos vieną puslapį, o knygelė mažo formato. Bet, pasirodo, to visai užtenka. Reikia būti pakankamai talentingu, kad tokios nedidelės apimties istorijos žodžiuose, sugebėtum užkoduoti gilią prasmę. Skaitant, atrodo, kad iš vidaus esi šildomas, nusišypsai, istorijos ramina. Ir tai stebina. Autorius panorėjo būti kuo labiau nežinomas, neskelbė informacijos apie save, bet knygynų ir bibliotekų lentynose išrikiuotos knygelės byloja apie jo buvimą.

Ingrida Virinaitė

Ramybė

M.K. Čiurlionis - "Ramybė" | Popierius, pastelė, anglis (?). 1904 / 5, Varšuva.
M.K. Čiurlionis - "Ramybė" | Popierius, pastelė, anglis (?). 1904 / 5, Varšuva.

Vikipedija sako: „Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių, atsiribojimas nuo triukšmo, judėjimo. Dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.“ Būtent tai matome paveiksle tokiu pačiu pavadinimu. Sala (kuri savaime yra rami) ir dvi olos joje. Ši paveikslo dalis, nepriklausomai nuo aplinkybių visuomet išliks rami t.y. savo vietoje, nejudanti, nekintanti. Dėl to ji net atrodo savimi pasitikinti, laiminga. Kas kita yra aplinka, išoriniai veiksniai t.y. salą supančios sferos: dangus ir vanduo. Šių dalykų pastovumu pasikliauti negalima. Jie nenuspėjami, dinamiški.

Pažiūrėkime į paveikslą iš dviejų perspektyvų. Šviesioji – jei į ją žiūrės žmogus laimingas dėl savo gyvenimo, žmogus, kuris užpildė vidinę tuštumą, jis būtent tokią matys ir salą. Supras, kad mato pats save. Ji taps žmogaus sielos atspindžiu, kuris iliustruoja jo dvasinę būseną, jo pilnatvę ir harmoniją. Žinoma, net tokiam žmogui pasitaiko neramių dienų, kuomet dvasioje sumaištis, bet vakarais jis grožisi lygiu vandens paviršiumi bei giedru dangumi. Visos aplinkybės per silpnos, kad sugriautų pusiausvyrą. Bet jei į paveikslą žvelgs pavargusi, netvirta, ieškanti ir nerandanti siela, mintys gali būti prieštaringos. Gali pasirodyt, kad sala kažko iš tavęs nori, prašo, reikalauja. Galbūt tavo ramybės, kad pati išliktų rami? Jos grėsmingos švytinčios olos kelia nerimą ir baimę. Tarsi kėsinasi į tavo trokštančią harmonijos širdį ir išsiurbia ten likusius pasitikėjimo savo gyvenimu likučius.

Ir vis dėlto, kuri iš figūrų šiame paveiksle yra žmogus? Deja, bet mes nesam nuolat rami sala. Ja gali būti tik toks didis dalykas kaip Dievas. O žmogus… žmogus ir jo gyvenimas yra nuolat besikeičiantys, kaip vanduo ar dangus. Dažnai neramus, apsiniaukęs, audringas. Bet ta sala vidury mūsų gyvenimo vis stovi. Vis stovi ir kantriai laukia, kada jos ramybe šviečiančios akys galės pamatyti savo atvaizdą žmogaus gyvenime.

LAUKIMAS

laukimas

Visus draugauki.me narius su artėjančiomis šventėmis: linkiu sveikatos, ramybės namuose, vilties, šviesos, negęstančios energijos. Siunčiu savos kūrybos eilėraštuką – perdaug nesijuokite, nes eilių nerašau; čia tik švenčių proga.

Patricija

LAUKIMAS

Taip laukiau žiemos,
Baltos jos pūgos,
Kalėdų Šventų,
Ir metų Naujų.

Eglučių puošnių,
Žvakučių liepsnų,
Spindinčių gruodžio žvaigždžių
Ir senelio dovanų.

Toliau skaityti LAUKIMAS