Žymų Archyvai: produktas

VALGYKITE Į SVEIKATĄ!

valgykite-i-sveikataDažnai tenka išgirsti klausimą: – Kaip reikia maitintis, kad išliktume sveiki arba išsivaduotume iš ligų. Tokiais atvejais man prisimena pasakojimas, kaip žmogelis klausia išminčiaus, per kiek laiko jis nueis iki tolumoje matomo kalno. Į kelis kartus kartojamą klausimą išminčius atsako visada tik vienu žodžiu: – Eik! Nieko nesupratęs žmogus pradeda eiti pirmyn. Tada išminčius jam atsako į klausimą, nes jis jau sužinojo, kokiu greičiu žmogus eis. Tai tas pats ir su mityba. Mes, žmonės, esame, nors ir tarpusavyje panašūs, bet ir labai skirtingi. Juk esame skirtingų kraujo grupių, skrandžio rūgštingumo, augę skirtingose sąlygose, ir kiekvieno iš mūsų skirtingi sveikatos rezervai. Bendras visų mitybai reikalavimas – kad maistas būtų gerai įsisavintas ir teiktų energiją. Tik tada mes gerai jausimės.

Mūsų kūnai, kaip ir visi aplink mus esantys daiktai, augalai, akmenys ir t.t. skleidžia skirtingas vibracijas. Jeigu produkto, kuriuo maitinamės, vibracijos sutampa su mūsų kūno vibracijomis, tada gaunasi rezonansas, o jo pasėkoje – atsiranda žvalumas, gyvybingumas ir jėga. Būtent pagal tą jėgą galima atsirinkti, koks maisto produktas tinka atskiram individui. Kam nesuprantama – paaiškinsiu paprasčiau. Su rezonanso reiškiniu praktiškai susiduriame sukiodami radijo imtuvo rankenėlę ir keisdami bangas. Kai sutampa siunčiamų iš radijo stoties siųstuvų ir mūsų aparate nustatytų bangų parametrai, tai ir gaunasi rezonansas, dėl kurio mūsų aparate sustiprėja garsas. Jeigu patikėjote, tada pirmyn!.. Belieka sugalvoti, kaip tą atsiradusią jėgą išmatuoti. Yra įvairių metodų, netgi sukurti specialūs prietaisai, kurių pagalba parenkamas kiekvienam tinkamas maistas. Eksperimentuojant galima ir patiems atrasti tinkamą būdą tai jėgai
išmatuoti.

Man patinka neurologo Vilniuje Zacharovo naudojama metodika. Jis padeda maisto etaloną ant aukštos kušetės gulinčio paciento pilvo, o dešinė sulenkta ranka laikoma prie ausies delnu į viršų. Pacientui reikia stumti šalia stovinčio gydytojo ranką su savo dešine ranka. Jeigu stūmimas stiprus – produktas tinkamas, o jei silpnas, nėra jėgos – to produkto nevartoti. Man pataikė visu 100%.  Yra aprašytų  ir kitų būdų, pvz., suneriant savo rankų pirštus ir juos traukiant fiksuoti atsirandančios jėgos dydį.

Vilniuje viešėjusi australė Jasmuheen, siūlo mintimis atsiklausti savo organizmo, ar tinka tas  ar kitas produktas. Pirmiausia reikia atsistoti, atsipalaiduoti, pajudinti ir ypač gerai atpalaiduoti pečius, tada užsimerkus mintyse vis kartoti teiginį, pvz., „man tinka valgyti keptas bulves“… Po kiek laiko prarasime lygsvarą. Jei teiginys teisingas, tai pasvirsime į priekį, o jei neteisingas – atgal. Tiesa, seminaro metu Jasmuheen mokė, kaip galima perprogramuoti savo organizmą, kad jam tiktų bet koks norimas maistas. Bet tai jau sudėtingesni dalykai.

Man asmeniškai labiausiai patinka gyvenusio Vilniuje meilės emigranto ruso Miezancevo metodika, kuria aš naudojausi nustatant sukeliančius man alergiją produktus. Pradėti reikia nuo monodietos, t.y. kelias dienas maitintis vienu ir tuo pačiu produktu, pvz., gali būti košė – kruopos su vandeniu, be jokių priedų. Sekančią dieną galima naudoti tas pačias kruopas, bet kitos rūšies vandenį, pvz.,šaltinio ar iš kaimyno šulinio, ar pirktinį.

Kasdien vedamas dienoraštis ir fiksuojama savijauta, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar pavalgius būna mieguistumas ar žvalumas. Pasirenkami produktai, suteikiantys žvalumą, energiją ir atmetami tie, kurie sukelia vangumą, mieguistumą. Pirmiausiai atsirenkame geriausiai mums tinkantį vandenį ir verdame tų pačių kruopų košę su tinkamiausiu vandeniu. Ir taip elgiamės kasdien su vis naujais produktais, pvz., į tą pačią košę pridedame morkų ar cukinijų, kitą dieną sviesto, dar kitą – aliejaus ir t.t., kol bus nustatyti geriausi košės priedai. Palaipsniui įvedami ir išbandomi kiti maisto produktai ir atrenkami geriausiai SAU tinkantys. Tik toks maistas suteikia energiją ir sveikatą. Venkite maisto, sukeliančio mieguistumą ar apatiją. Tad valgykite į sveikatą ir mėgaukitės SAU tinkamu maistu.

Janina

MARIJA

Prieš keletą metų senąjame Vilijampolės turguje pamačiau mažą senučiukę, drebančiose rankose laikančią kažkokį baisiai nešvarų, bet kokią spalvą praradusį daiktą. Tiesiog pagailo man jos ir sumokėjau prašomus penkis litus, o namie įvairiomis valymo priemonėmis ir šepečiais padirbėjusi, atradau senovišką, melchioro siūlais nuostabiais raštais išpintą vazelę, kurią pritaikiau saldainiams dėti.

Kartą į svečius užėjusi kaimynė atkreipė dėmesį į tą tikrai menišką kūrinėlį. Kai papasakojau vazelės atsiradimo mano namuose istoriją, ji netikėtai prisipažino gerai žinojusi mano matytą senutę. Išviriau arbatos, dėl jaukumo uždegiau žvakę ir išgirdau netikėtai graudų ir pamokantį pasakojimą.

Pasirodo, kaimynė su Marija buvo tolimos giminaitės. Jaunystėje buvusi neeiline gražuole, Marija beprotiškai įsimylėjo vieną princą, degančiom akim ir daug žadantį. Daug kas atkalbinėjo ją nuo draugystės su tokiu plevėsa, bet Marijos meilė buvo akla, susuko jis jai galvą visiškai. Todėl jau niekas nebesistebėjo, kai pavasarį jie iškėlė vestuves ir apsigyveno jo tėvų namuose. Nors buvo pirmasis pokario dešimtmetis, laikmetis nelengvas, Marijos namuose nieko netrūko. Apsukrusis jos vyrelis aprūpindavo ją ir dvi pamečiui gimusias dukras. Įvairių, tuomet deficitinių produktų netrūko ne tik šventiniam stalui, bet ir kasdienai, nuo rūbų gausybės ir įvairių daiktų spintos lūždavo. Gal todėl, įsisukusi į šeimyninio gyvenimo kasdienybę, atidavusi visą save dukrelėms, Marija tarsi nepastebėjo, kad jos vyras vis dažniau nenakvodavo su šeima, kad vis dažniau jai vienai tekdavo kuopti alkoholikų uošvių ir jų svečių prišnerkštą namą. O ir pats princas dažnai pareidavo su kvapeliu, rūbais, persismelkusiais moteriškais kvepalais.

Kai vieną vėlyvą rudenį paauglė vyresnioji susirgo plaučių uždegimu, Marija ją leisgyvę išvežė į ligoninę, visą naktį praklūpojo ties lova, melsdama sveikatos jai ir visai šeimai. Tik paryčiais, kai mergaitei karštis atlėgo, tekinom parbėgo namo, nes mažylė palikta viena. O ten laukė tragedija. Per naktį lėbavę uošviai jau buvo sumigę, o visame name tvyrojo aštrus smalkių kvapas. Marija rado savo mažylę ramiai miegančią lovelėje. Amžinu miegu. Iš visų, tą naktį namuose buvusių, gyvas išliko tik uošvis, bet ir tas jau niekada iš patalo nebesikėlė – smalkės paveikė jo smegenis.

Po dukrelės laidotuvių Marija sąžiningai prižiūrėjo vyro tėvą iki pat mirties, bet jam tos priežiūros kaip ir nereikėjo, vis pirštu rodydavo sau į gerklę ir be garso, vien lūpas krutindamas, kažką vapėjo. Vyresnioji dukra po ligos labai sunkiai kabinosi į gyvenimą, įvairiausių komplikacijų vis atsirasdavo, daug laiko praleisdavo ligoninėse, be vaistų jau nebegalėjo gyventi. Mariją po visų nelaimių tarsi kažkas pakeitė, nei ji juokėsi, nei verkė, neturėjo ji draugių, nebendravo su giminėmis. Todėl ne visi net ir sužinojo, kada ji palaidojo savo vyresnėlę, kuri, užspringusi oro gurkšniu, daugiau nebeatsigavo. Retai ji išeidavo iš namų, bet kažkas matydavo einančią – tiesią, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusią, žvilgsnis bereikšmis, į tolumą įsmeigtas. Jos vyrą giminaičiai keletą metų vis dar sutikdavo kokioj prirūkytoj kavinėj tai vienos, tai kitos jaunos merginos glėbyje. Turtingas juk buvo, biznierius. Plačiau apie Mariją giminė sužinojo, kai mirė jos pasakų princas, užgėręs kažkokio surogato, o netrukus po jo laidotuvių į Marijos namus, kelių draugelių lydima, atvyko jauna gražuolė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji esanti tikra ir vienintelė jos vyro duktė ir kad namas testamentu priklausantis tik jai. O Marija daugiau niekada čia nebepageidaujama.

…seniai su kaimyne išgėrėm ataušusią arbatą ir žvakė vos vos ruseno. Sėdėjom abi pritilę, bijojau pajudėti, taip sunkiai širdį prislėgė tas pasakojimas, bet rūpėjo dar pabaigą sužinoti…

O pabaiga tai ir visai niūri. Apie dešimt metų Marija pragyveno užmiesty, suklypusioj medinėj lūšnoj, neturėdama elementariausių patogumų, versdamasi įvairiausiais atsitiktiniais darbeliais – kam daržus paravėdavo, kam vaikus pasaugodavo, retkarčiais atvažiuodavo į miestą, kad turguje parduotų kokį niekniekį, dar nuo tų gerųjų laikų užsilikusį. Mano kaimynė atsitiktinai ją susitikusi ir, sužinojusi apie taip liūdnai pakrypusį jos gyvenimą, pasisiūliusi padėti, bet Marija išdidžiai nuo visko atsisakiusi. Pasiligojusią, visiškai išsekusią Mariją surado ir išvežė į senelių prieglaudą. Nieko nevalgė ir negėrė Marija valdiškuose namuose, tik gulėjo užsimerkusi ir rankas ant krūtinės sunėrusi.

Vieną rytą ji išėjo prie savo mergaičių. Visam laikui…

Tokia mano saldaininės išlikimo istorija.

Danutė