Žymų Archyvai: procesas

SENA NAUJA FOTOGRAFIJA

Šįkart nukrypsiu nuo savo lyrikos, nes noriu su jumis pasidalinti rimta tema.

Tai yra mano darbiniai įspūdžiai, patirti perkeliant popierines nuotraukas į kompiuterį. Turiu prisipažinti, kad kompiuterastė ar fotografė nesu nei iš pašaukimo, nei pagal specialybę. Tiesiog įgimtas noras viskuo domėtis, kol įmanoma, kol turiu sąlygas, šiandieną ima viršų ir aš tuo džiaugiuosi. Ir esu labai patenkinta, jeigu man pavyksta…

Didžiulės krūvos popierinių nuotraukų albumų perkėlimas į kompiuterį man kainavo visas vienų metų atostogas. Bet pati viena, be technikos pagalbos aš to nebūčiau sugebėjusi. Kadangi jau įgijau šiokios tokios praktikos, tai galiu pasidalinti ir su jumis.

Iškart pasakau, kad tai yra ganėtinai nepigus užsiėmimas. Jei piniginės išlaidos tarsi ir atperkamos vėlesniu nuotraukų peržiūros malonumu, tai gamybos procesas užima beprotiškai daug laiko, reikalauja fizinių jėgų, energijos, akių šviesos, stiprių nervų ir kantrybės. Jeigu jūs visa tai turite, tuomet pasiraitom rankoves ir kimbam į darbą.

Toliau skaityti SENA NAUJA FOTOGRAFIJA

TARP MŪSŲ, MERGAIČIŲ…

Drįstu manyti, kad apie ligas reikia kalbėti garsiai. Beje, į mergaičių tarpą priimsim ir berniukus, nes liga lyties nesirenka…

Taigi, šlapimo nelaikymas. Anksčiau buvo manoma, kad tai yra išskirtinai tik senatvinė liga. Bet šiandien visos ligos jaunėja ir jau vos 30 metų sulaukusios moterys skundžiasi dirglia šlapimo pūsle.

Jei kas nors mano, kad tai ne problema ir į ją galima numoti ranka, labai klysta. Tai yra liga – nevalingas šlapimo ištekėjimas, sutrikus normaliam šlapinimosi procesui, sukeliantis medicininių, socialinių, higienos ir kitokių problemų. Ši liga vargina maždaug kas trečią penkiasdešimtmetę, kurioms ypač dažnai pasireiškia šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu, kosint, čiaudint, juokiantis, sportuojant, o vyresniųjų tarpe su šlapimo nelaikymo problema susiduria vos ne kas antras žmogus. Šia liga moterys serga du kartus dažniau negu vyrai. Tai vienas iš dažniausiai pasitaikančių vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimų. Pasaulyje daugėja senų žmonių, todėl didėja ir šlapimo nelaikančiųjų skaičius, tik kažkodėl apie tai garsiai nekalbama.

Šlapimo nelaikymas dažniausiai pasitaiko moterims po menopauzės. Nuolatiniai kojų bei rankų sušalimai, dažni viso organizmo peršalimai, negydomi arba iki galo neišgydyti šlapimo pūslės uždegimai, nuolat laikoma perpildyta šlapimo pūslė, įvairios gretimos ligos – visa tai veda link dirglios pūslės pojūčio, atsiranda šlapimo nelaikymo problema. Sergantiems progresuojančia demencija, kai pažinimo funkcijos sutrinka tiek, kad ligoniai nesugeba savarankiškai naudotis tualetu, funkcinis šlapimo nelaikymas yra nuolatinis palydovas, nes dėl smegenų patologijos neslopinamas šlapinimosi refleksas.

Šios ligos priežastys gali būti įvairios, ne vien tik urologinės ar ginekologinės, bet ir psichologinės bei neurologinės. Kartais šlapimo nelaikymo simptomus gali pajusti sergantieji artritu, sąnarių uždegimu ar patyrę insultą, tai gali būti bet kurios kitos persirgtos ligos pasekmė, kai susilpnėja dubens dugno raumenys. Jaunos moterys tokius sutrikimus gali pajusti po gimdymo.

Statistika rašo, kad dažniau serga gyvenantys slaugos namuose, nei šeimos rate. Labai daug žmonių jaučia šį sveikatos sutrikimą, bet nekreipia dėmesio ir nesigydo. Labai baisu ir kelia didžiulį pasibjaurėjimą, kai savęs neprisižiūrintis pilietis dažniausiai girtas, šlapiom kelnėm įlipa į troleibusą ir nuvirsta ant minkštų sėdynių. Troleibusais per dieną keliauja šimtai žmonių. Kokį užkratą mes parsivežam namo…

Šiuolaikinė medicina šiandien gydo šlapimo nelaikymą, tik reikia nebijoti kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją, paskiriami vaistai, gydomos gretutinės ligos, jei reikia, operuojama. Bet kurioje vaistinėje galima nupirkti specialių įklotų šlapimo sugėrimui – ir vyriškų, ir moteriškų. Jie ligos negydo, bet bent jau estetiniu požiūriu neišsiskirsim iš aplinkinių.

Net ir didžiuosiuose miestuose nėra per daug tualetų, ką bekalbėti apie periferiją. Mes turėtume apskaičiuoti savo išėjimo iš namų trukmę, kad nereiktų kentėti nešiojant perpildytą pūslę. Be to, juk tarp žmonių gyvenam, tai nesidrovėkim, užeikim į bet kurią maitinimo įstaigą, pasiprašykim įleidžiami į tualetą. Jeigu mes žinosime pūslės tuštinimosi intervalus, malonių pasivaikščiojimų nesugadins stresas ir nuolatinė įtampa.

Neveltui sakoma, kad po to ir akyse tampa šviesiau…

Sveikatos jums.

Tokia mano nuomonė.

Danutė

MANO MĖGIAMIAUSIOS KNYGOS

Smagu, kad man parašius apie skaitymą, Danutė tuoj pat išdėstė ir paskelbė savo nuomonę. O aš tęsiu šią temą, pristatydamas savo mėgiamiausias knygas.

Būsiu labai banalus, jeigu pradėsiu nuo Antuano de Sent-Egziuperi (Antoine, de Saint Exupéry) knygos „Mažasis princas“. Bet juk ir pati knyga galėtume sakyti yra banali. Ar mes ko nors nežinome, ar nesuprantame, kaip du kart du, apie tai, ką rašo šis prancūzų rašytojas nuostabioje savo knygoje? Ten juk labai viskas aišku. Bet kiekvieną kartą iš naujo skaitant, poveikis tas pat. Sitprus, taiklus ir nuginkluojantis. Patinka man ši knyga.

Kita knyga, kuri yra man ne mažiau svarbi, nors visiškai priešinga Princui, tai Roberto Muzilio (Robert Musil) „Žmogus be savybių“. Neįtikėtinai tiesi ir atvira knyga apie žmonių santykius, žmogaus vietą pasaulyje, jo mastymą ir išgyvenimus. Su kiekvienu nauju puslapiu patirdavau tikrą šoką, kaip šis austrų kilmės rašytojas taikliai nusako, ką savo primityvia logika jau ne kartą buvau pastebėjęs pats. Skaitant lydėjo kažkoks keistas deja-vu.

Muzilio romano pagrindinis herojus Ulrichas nuolat ieško būdu, kaip galėtų prarasti absoliučiais visas žmogiškąsias savybes ir būti tiesiog elementariai egzistuojančia būtybe. Šį keistą ieškojimą išprovokuoja paini žmonių santykių raizgalynė supanti Ulrichą, ir verčianti atsiriboti, neigti, trauktis į šalį, keistis. Keistis į nieką. Susidaro toks jausmas, kad šie žmonės ir yra tokie, kokiu nori tapti Ulrichas. Praradę savo vertybes, tarnaujantys visiems be išimties savo egoisitiniams polinkiams. Tačiau Ulrichas tarsi paskutinis tikrasis Žmogus, kuris niekaip negali nusikratyti savo prigimties. Ir yra priverstas kankintis viso romano metu. Mosbrugeris yra šaltakraujis žudikas, kuris ypač domina Ulrichą, kaip pavyzdinis savo ir tik savo instinktų tenkinimo reiškinys. Ar nepanašu į mūsų kasdienybę, politines bei verslininkų kovas?

Tiesa, ši knyga nėra lengva ir skaitosi gana sunkiai, nes pilna rimtų filosofinių ir socialinių įžvalgų. Tačiau tai verta įveikti, palyginus su tuo, ką ji duoda. Pagal mane tai pats tiksliausias šių laikų piešinys, kokį tik esu skaitęs.

Rašydamas šį rašinuką, ėmiau galvoti, kad žmogui tikriausiai patinka, tos knygos, kurios atspindi jo paties pasaulėžiūrą. Nes vėlgi, man pavyzdžiui taip pat labai patinka Franco Kafkos romanai. Nes skaitydamas regiu tai, ką matau ir pats savo akimis. Tačiau rašytojai sugeba tai atskleisti žymiai sodresnėmis spalvomis, dar labiau paryškindami problemas ir parodydami jas iš visų pusių. Kafkos herojai absoliučiai pasiklydę erdvėje ir laike. Jie kaip Sizifas be perstojo ridena akmenį į kalną, o šis nuolat rieda į apačią. Herojai pasiklydę tarp biurokratijos, tarp keistų interesų, tarp žmonių hierarchijos, tarp svarbių ir svarbesnių.

„Pilis“, „Procesas“ pagrindiniai Kafkos šedevrai, kurie man panašūs į veidrodžius, atspindinčius mūsų tikrovę. Tarsi, norėtųsi, kad taip nebūtų, kad pasaulis būtų geresnis, bet kartu džiugu, kad turime tokias knygas.