Žymų Archyvai: prisiminimai

Eilėraštis dukrai – Zanavykų manasis kraštas

Šį eilėraštį sukūrė Alginos (Adėlės palatos draugės) mama. Štai jo dedikacija:

Šešupė
"O Šešupe miela, mano krašto juosta"

Būk laiminga.

Būk labai, labai laiminga.

Kai manęs nebebus,

Pažvelk ir prisimink.

Leonora Petrauskienė.

Zanavykų manasis kraštas.

Zanavykų kraštas vis garsus nuo seno,

Nes čia daugel vyrų įžymių gyveno.

Čia miškų kalvelės, ten Šešupė plaukia,

Drobių audėjėlės linksmą dainą traukia.

Čia rugiai siūbuoja, ten lineliai žydi,

O vėjelis dainą per laukus palydi.

Čia šilotas ošia, ten bažnyčios bokštai.

Kiek prisiminimų dainom apdainuota.

Čia prie kelio kryžius, ten kapai senolių

Kiek čia kambarėlių mūsų apraudotų.

Čia sena sodyba, ten gandrai kalena,

O pakluonėj beržas pirmą meilę mena.

O prieš daugel metų knygnešiai čia ėjo.

Už tą šviesos žiburėlį katorgoj kentėjo.

O Šešupe miela, mano krašto juosta,

Kiek tu daugel iškentėjus karo metų mūšiuos.

Žydinčios pakrantės miniom išraizgytos,

Sraunus tavo vandenėlis su krauju maišytas.

Verkė motinėlės dukrų ir sūnelių.

Per Šešupę išlydėtų, svetimon šalelėn.

Ei jūs zanavykai, svetur išblaškyti,

Beržų šakos moja – grįžkite namolio.

Leonora Petrauskienė.

Naujausia prezidento V. Adamkaus knyga

Paskutine kadencija
Paskutinė kadencija: prezidento dienoraštis

Tenorėjau paklausti, kaip jums patinka naujausia prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“? Ir taip pat norėjau pasakyti trumpą savo nuomonę, nes ilgai ir abejingai apie pagarbos vertus žmones kalbėti negalima.

O abejonės tikrai didelės ir jas priimu tikrai apgailestaudamas. Tik pasirodžius knygai, internetas pradėjo mirgėti nuo įvairių knygos citatų nagrinėjimo. Tos citatos dažniausiai, deja, asmeniniai (privatūs?) pokalbiai, gandai.

Suprantu, jeigu šalies vadovas bando atkurti įvairių derybų prisiminimus, kodėl dėstė vienus ar kitus argumentus, kodėl jie Lietuvai būtų naudingi, kuo svarbūs ir pan. T.y. išdėstyti ir perteikti tikrą asmeninę prezidento patirtį. Ji gali būti subjektyvi ir nebūtinai teisi – bet bus visuomet įdomi, nes tikra ir išgyventa. Bet perteikti kitų žmonių akis į akį pasakytus žodžius, ištraukti juos iš konteksto? Tokiu principu viską galima paversti intriguojančia ir skandalinga medžiaga. Man būtų neįdomu skaityti knygą, net jeigu joje tokiu principu pasakojimus dėstytų pats pranašas Abraomas.

Labai geras straipsnis šia tema: „V.Adamkaus dienoraštis – lietuviškasis „Wikileaks“

Vasaros prisiminimai

Skelbiame dar vieną konkursinį darbą. Manynia jau pasidalino savo vasaros prisiminimais, pasidalinkite ir Jūs :)

Nesivaržau dėl prizo, nes neturiu poetinių gabumų ir minčių mandrai dėstyti nemoku. Paprasčiausiai noriu pasidalyti keliomis mintimis apie vasarą.

Ji visada žada ką nors gero ir įdomaus. Kol dirbau, nė vienų atostogų nepraleidau namuose. Jei negalėjau išvažiuoti kur toliau, tai nors su vaikais į Lietuvos pajūrį. Būdavo, drebam, tirtam Palangos pliaže, vaikai net pamėlę nuo šalčio, bet vis tiek į jūrą lenda. Atvažiavo vyras parsivežti, krante švarku apsirengęs pašiurpęs stovi. Sako, pati proto neturi, tai nors vaikų nešaldyk. Bet mano vaikai žiemą nesirgdavo ir man nereikėdavo ned. lapelių prašyti.

Bendrai vasaros prisiminimus aš skirstau į dvi grupes.Vieni – tokie lyg ir pasirodymui, pasipuikavimui (ten buvau ir kitur buvau, visko mačiau – pasakojam vieni kitiems, giriamės). Tai nėra blogai – pakeiti aplinką, atsipalaiduoji nuo darbo ir namų problemų. Grįžti tikrai atsigavęs. Bet man brangesni toki, kurie stipriai paveikia mano jausmus, gal tiksliau pasakyčiau – pojūčius.

Papasakosiu keletą tokių prisiminimų. Man buvo gal 4,5 metų, gyvenom mažame miestelyje pietinėje Vokietijos dalyje. Lijo stiprus vasaros lietus, o aš laižiau jo lašus nuo metalinių laiptų turėklų. Jau praėjo labai daug metų, bet jei tenka gurkštelėti neskanaus, geležimi atsiduodančio vandens, iš karto prisimenu tą vasaros lietų.

Paskui jau Lietuvoje. Ištisas dienas būdavau viena pievoje prie namų, tėvai išeidavo į darbą. Vasarą ten būdavo mano karalystė – pienės ir dobiliukai, bitės žieduose, tų augalų aromatas. Pievoj augo rasakilės. Jeigu nesate matę vasaros ryte rasos lašų ant rasakilės lapų, jūs nematėte tikro grožio! Turėjom du kačiukus, jau beveik puskačius. Juodasis buvo labai judrus, mėgo energingus žaidimus, o rainasis – tinginys. Buvau susiradusi nenaudojamą keptuvę – prisipešdavau dobiliukų ir virvute pasirišus po pievą vežiodavau tinginį katiną. Kai kas nors ima kalbėti apie laimingą vaikystę, visada galvoju apie tą vasarą. Manau, kad žodis ROJUS irgi tiktų šitam prisiminimui.

Truputį vėliau man labai įsiminė kaimo paprotys du mėnesius – gegužį ir birželį – vakarais giedoti prie kaimo kryžiaus. Jau prieš saulėlydį plaunamės kojas, apsiauname. Vakarienė jau suvalgyta ir visi renkamės prie kryžiaus – dideli ir maži, seni ir jauni. Ne vien tie, kurie jau labai tikintys, kaip kaime sakydavo šventabezdžiai, bet visi. Vyrai dar parūko, aptaria savo reikalus, moterys irgi naujienomis pasidalina, mes, vaikai, tarp savęs pakikenam. Paskui rimtai, pagarbiai pagieda litaniją, keletą giesmių ir skirstosi po namus. Pareinam tokie ramūs, pilni kažkokio gero jausmo, ir į lovas.

Labai malonu vasaros vakarais kaime išgirsti grojant arba dainuojant, bet tai irgi tik prisiminimai. To dabar nėra ir nebus. Va ir aš, senė ,užuot dainavus, giedojus ar poteriavus, kompiuterį kankinu.

Dabartiniai prisiminimai ne toki nostalgiški, bet man ne mažiau mieli. Prieš porą metų vėlai vakare keltu kėlėmės į Saremų salas. Jau visai prieš saulei nusileidžiant. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokią ramią jūrą (jeigu kas pasakotų, būčiau nepatikėjusi, kad jūra gali būti tokia rami). O kelte kregždės prisilipdę lizdų, skraido, vabzdžius gaudo. Ir kad keltas kursuoja tarp salų ir žemyno jos visai nekreipia dėmesio. Saloje pasitiesėm miegmaišius šalia automobilio, bet beveik nė nemiegojome. Buvo birželio pabaiga, baltosios naktys… Man liko toki stiprūs prisiminimai, kad norėčiau ir šiais metais ten nuvažiuoti.

Nežinau, kokių atsiminimų atneš šita vasara, ką aš galėsiu pasidėti į mielų prisiminimų taupyklę. Prieš savaitę buvom Lenkijoje, apžiūrėjome Hitlerio vadavietę. Tikras paminklas žmonių tuštybei. Nė kelių metrų storio sienos nepadėjo. Labai niūrų įspūdį paliko.

Tie prisiminimai, kurie man mieli, yra didžiausias mano turtas. Jų nesuės infliacija, nepavogs vagys, jie nesudegs ugnyje. Net jei nepaeisiu, jei, neduok Dieve, paralyžiuota gulėsiu, mintyse aš galiu lankytis sau mielose vietose. Kad tik atmintį ir protą turėčiau. O jeigu proto neliks, tai jau jokių turtų nereikės.

Rasakila