Žymų Archyvai: priemiestis

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė