Categories
Marytės dienoraštis Menas

SVEIKINIMAS SU ŠV. VALENTINO DIENA

Mieli bičiuliai, sveikinu Jus visus su švente ir siunčiu nedidelį filmuką, atitinkantį šventės prasmę. Gal jis nors trumpam padės pamiršti už langų karaliaujančią baltąją žiemužę ir pasvajoti apie ateinantį pavasarį.

 

Pagarbiai,
Marytė
[youtube http://www.youtube.com/watch?v=oOGvXWF5C7Y&hl=en_US&fs=1&color1=0x234900&color2=0x4e9e00&border=1]
Categories
Danutės dienoraštis Namai, buitis

SUSITAIKYTI SU SAVIMI

Kai man į rankas pateko knygutė apie Feng Shui, pagalvojau kokie tai niekai, argi gali taip būti? Teko skaityti dar daug kartų, kad suprasčiau prasmę ir esmę. Žinoma, nepavirtau didžiąja freken Bok ir nepuoliau viso buto pertvarkyti pagal rytietiškus patarimus, bet kai kuriuos baldus pastumdžiau, o artimiausiu metu ruošiuosi daryti didžiąją metų reviziją drabužių spintose.

Feng Shui – tai senovės kinų liaudies menas daiktus namuose sudėlioti taip, kad jie su žmonėmis turėtų kuo tampresnį ryšį ir pagerintų mūsų gyvenimo sėkmę bei prasmę. Sveiko gyvenimo pagrindas yra mūsų sugebėjimas susigyventi pačiam su savimi ir mus supančia erdve. Tik suderinus šiuos du dalykus, galima pasiekti vidinės ramybės, lengviau spręsti visas problemas.

Jei namus pertvarkyti pagal Feng Shui, tai labiausiai pertvarka paliestų miegamąjį. Gal todėl, kad jame mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Norėdami pakankamai pamiegoti ir gerai pailsėti, miegamajame privalome jaustis jaukiai ir saugiai. O tai galima pasiekti tinkamai pasirenkant miegamojo kambario vietą ir tinkamą lovos bei kitų baldų išdėstymą jame. Jei nepasitikime Feng Shui, turėsime pasikliauti savo nuojauta ar patirtimi.

Feng Shui vienpusiškai siūlo vienintelį baldą visame kambaryje – lovą.

Bet lietuviškomis sąlygomis, kai viename bute tenka spaustis vos ne trims šeimos kartoms, tai būtų per didelė prabanga. Todėl reikia kaip įmanoma minimalistiškai įrengti vieną kambarių, kuriame galima būtų atsipalaiduoti po dienos įtampos, pasisemti energijos rytdienos darbams.

Miegamasis neturi būti didesnis už svetainę, jo griežtai nereiktų įrengti palėpėje, kur pasvirusios lubos, po juo neturi būti tuščių didelių erdvių, pavyzdžiui garažo, miegamojo siena neturi ribotis su vonios siena. Be abejo, pagrindinis baldas – lova. Ji turi stovėti prie sienos, bet truputį per atstumą, lova neturi sudaryti vienos linijos su durimis, galvūgalyje būtina atrama. Prieš lovą jokiu būdu negalima kabinti veidrodžio taip, kad pamatytume save. Taip pat veidrodis netinka ir prieš įėjimo į butą duris. Jei sutuoktiniai miega vienoje lovoje, čiužinys turi būti bendras, po lova nereikia nieko laikyti, naktinę lempą vertėtų pastatyti ant grindų, tai yra, žemiau akių lygio. Aštrūs ar statūs kampai, pavyzdžiui, atidarytų durų briauna, nukreipta į lovą, išbalansuos miegą.

Gimusiems vasarą, lovą reikia statyti galva į šiaurę, gimusiems žiemą – į pietus. Kitu laiku gimę gali prisitaikyti pagal poreikius ir esamas sąlygas. Miegoti galva į vakarus netinka niekam. Jei prie lovos norim statyti spinteles, tai būtinai dvi, viena negerai, be to, jos neturi būti aukštesnės už lovą, nes bus kliūtis energetiniams srautams. Jei kambaryje bus daug baldų ar kitų daiktų, energija klius už jų.

Miegamasis netinkamas atviroms knygų spintoms, nes tai – sustingusi energija. Kuo mažiau jame turi būti elektromagnetinių laukų – televizorių, telefonų, kompiuterių, nes tai skleidžia neigiamas sveikatai bangas, nereikia ir vandens stichijos – akvariumų, net paveikslų vandens tema. Nepaverskime miegamojo darbo kambariu, neprisineškime čia įvairių mokslo knygų ar augančių gėlių – visa tai išbalansuos miego ir ramybės energiją, neleis ramiai ilsėtis. Juo labiau  čia nepriimtini šeimyniniai ginčai!

Senovės kinų filosofija siūlo perprasti 5 elementų teoriją apie pagrindines gyvybinės energijos transformacijas. Šie elementai turi tikslų eiliškumą: medis – ugnis – žemė – metalas – vanduo. Jie sukuria vienas kitą ir sudaro uždarą ciklą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra priklausomas nuo vieno iš šių elementų. Pagal gimimo metų skaičius nusistatę savo elementą, mes žinosime kokios spalvos mums padės gyvenime, teigiamai veiks savijautą, o kokių mums reikėtų vengti.

Ir dar…

Jei ėmė erzinti ryški lempos šviesa, nenumokite ranka, tai gali reikšti susirgimą.

Nešluokite namų vakare – pinigus iššluosite…

Prietarai neveikia, kol jų nežinai, o kad neveiktų iš tiesų, įsisekite kur nors slapta mažą žiogelį.

Danutė

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė