Žymų Archyvai: Politika

Apie straipsnį „Likimo filosofijos“

Žiūrint per televizorių laidas apie įvairias likimo situacijas, būna be galo liūdna, graudu ir kyla nenoromis labai daug minčių apie žmonių tarpusavio santykius, žmonių ir valstybės. Santykius seimo, priimančio įstatymus ir įv. teisės aktus, ir tautos, kuri tais priimtais dokumentais turi vadovautis realiame gyvenime. Man rodos, kad mūsų valstybė yra dviveidė, vieną veidą išpuosėlėtą, demonstruoja užsieniui, kitą – savo piliečiams, Lietuvos paprastiems žmonėms (kuriuos galim vadinti tik rinkėjais, kurie reikalingi ir prisimenami tik kartą per 4 ar 5 metus).

O kiek prie to valstybinio veido tenka pasidarbuoti visokiems ,,kosmetologams, grimuotojams“, tik pažiūrėkit – kokie mes turtingi, valdovų rūmai (istorijos parodija), auksinis tualetas, ant kurio net prisėsti nedrįso gerbiama Anglijos Karalienė, stiklu žėrintys dangoraižiai, gadinantys Vilniaus miesto panoramą, sporto arenos ir visokie kitokie monstrai. Vadinamų valstybininkų algos ir priedai bei reprezentacinės išlaidos, nauji seimo rūmai, yra ką parodyti užsieniečiams. Įvairios kelionės po užsienius, neva tai pasimokyti ar kitus pamokyti, visur pinigai plaukia kaip vanduo, todėl atrodom turtingi ir dosnūs, ką gi mums reiškia pusvelčiui parceliuojamas valstybės turtas, svarbu, kad mūsų elitui užtektų pasilinksminimui ir žaidimams.

O kitas, nenugrimuotas, tikras valstybės veidas, išvagotas vargo raukšlelėmis, akimis pilnomis skausmo ir nevilties. Milžiniška emigrantų banga, girtuoklystė, narkomanija, savižudybės, prostitucija, prekyba žmonėmis.

Bet baisiausia man yra žiūrėti tas laidas, kuriose rodomi sergantys vaikai ir kuriose renkamos aukos metai iš metų, kad galėtų nupirkti reikiamos aparatūros tų vaikelių gydymui. Absurdo teatras, o ne valstybinis požiūris į savo piliečius ir ne tik į vaikus, bet ir į visus, kurie nepriklauso valstybininkų klanui ar neturi milijonų (čia prisimena buvusio prezidento A. Brazausko žodžiai: ,,kas neturi milijono, tas negyvena”).

Revoliucijas visais laikais rengė idealistai, o jų vaisiais pasinaudodavo aferistai. O kur tam žmogeliui gauti tą milijoną, kai net tuos pinigėlius, kuriuos buvo sutaupęs savo laidotuvėm, prarijo anuomet praėjusi bankų griuvimo banga. Patikėjom tuomet vyriausybės raginimu neimti pinigų iš bankų, o kas gavosi tikriausiai atsimenat. Reklama užsakyta ir niekam nesvarbu, kas reklamuojama, ar seksualinės paslaugos, ar pirkti vieną ar kitą prekę, ar banko paskolos, kurios daugelį žmonių įklampino į tokį mėšlą, kad tūlam žmogeliui nėra jau kur dėtis. Spauda irgi visa beveik privačiose rankose, ir jei turi pinigų, gali užsakyti bet kokį straipsnį. Gali apjuodinti ką nori, o jeigu tas norės apginti savo garbę ir orumą, tai prasidės teismų maratonas. Jeigu ir įrodysi, kad tu ne kupranugaris, tai paneigimas bus tokiom mažytėm raidelėm, kamputyje, kad net neatkreipsi dėmesio.

Teigiama, kad valstybė nesugeba racionaliai valdyti turto, todėl jis visas turi būti privatizuotas, kad būtų racionaliai panaudotas. Na, bet viską atidavus į privačias kompanijas – kas gaunasi, pelnas plaukia privatininkams ir išplaukia, kaip ledai pavasarį daugiausia į kitas valstybes. Sakysit lieka jų mokomi mokesčiai: kažkiek tai lieka, bet kiek visokių išimčių, kai daugeliui metų atleidžiama nuo pelno mokesčio. O ir pelno mokestis iki šių metų buvo tik 15 procentų, dar visokios juodosios buhalterijos, tai štai ir neturi valdžia iš kur paimti pinigų nei ligoninėm, nei sanatorijoms, nei (baisiausia) sergantiems vaikams, mūsų Tautos ateičiai.

AR MES MATOMI?

Anądien artimų žmonių būrelyje nagrinėjome lietuvių nacionalinius bruožus, išskiriančius mus pasaulio tautų kolorite. Pasiūlymų būta įvairių – cepelinai, balta mišrainė, Sabonis, krepšinis, darbštumas, pavydas, nusikalstamumas…sąrašas išties galėtų būti netrumpas. Tačiau, geriau įsigilinus paaiškėja, kad vos ne visi patiekalai yra pasisavinti iš kitų tautų, gal tik žemaitiškas kastinys galėtų pretenduoti į autorines teises, nes neteko girdėti, kad kas nors pasaulyje dar mokėtų jį pagaminti.

img-084Iš tiesų krepšinis Lietuvoje – tarsi antra religija, bet, kai išgirsti užkulisinius verpetus ir aistras, nejučia atrandi naują nacionalinį bruožą – pavydą. Tikrai, šito iš mūsų tautos neatimsi, jau gilioje senovėje brolis prieš brolį su dalgiu ėjo dėl žemės pėdos. Negali būti, kad tu daugiau už mane turi, o jau neduokdie, kokioj loterijoj išlošti! Net nebūtinai milijoną. Patys artimiausieji nustos giminiuotis, dalis draugų nebesisveikins. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie įrodys, turintys bendro kraujo su tavimi ir kuriuos nuo šiol tu privalėsi remti.

Dar lietuviai labai mėgsta viens kitą ėsti. Visai kaip kanibalai kokie! Jei jau kuris turi nuosavą baltą nuomonę, būtinai priešpastatoma juoda ir vargas tam, kuris su ja nesutinka. Pabandyk ginčytis, jei sveikatos perteklius… Jau sykį kas įsikirto, kad tas politikas yra labai blogas arba labai geras, tai neišmuši. Ir jokie argumentai nepadės. O rezultatus matome visi kaip ant delno. Savu pripažįstamas tas, kuris „pavaro ant valdžios“ ir gražiai pašneka. Bėda, kad įsėdus į šiltą vietą, kai kuriuos amnezija ištinka – gal tai irgi jau tampa nacionaliniu bruožu?

Arba nuomonė apie emigraciją ir emigravusius giminaičius, draugus bei pažįstamus. Vieni juos laiko vos ne šventaisiais, gelbstinčiais Lietuvoje likusias šeimas nuo skurdo ir bado, kiti ir toliau laikosi nuomonės, kad išvažiuodami jie sudarė palankesnes gyvenimo ir uždarbio sąlygas čia likusiems „lūzeriams“. Netolerancija ir nemeilė tautiečiui, palikusiam tėvynę, skaudžiu akmeniu trenkia.

Labiau už cepelinus lietuviai mėgsta komplimentus. Gana kažkuriam pasakyti, kad ne jis kaltas, o kažkas tolimas ir nematomas, tapsi geriausiu draugu, nors ir laikinu. Dar labai lietuvių garbinami horoskopai, ypač jei dvi dienas iš eilės įvykių seka sutapo su prognozėmis, gyvenimas iš karto prašviesėja, jokios krizės nebaisios, tas horoskopas, horoskopo sudarytojas, laikraštis, atspausdinęs horoskopą etc. bus patys geriausi ir patikimiausi pasaulyje!

Lietuviai yra labai darbštūs, tą patvirtina bet kurios valstybės darbdaviai, be galo kantrūs ir nuolankūs, kitaip nebūtume atsidūrę „tautų brolijoj“, labai draugiški ir imlūs, nes su kitų tautų atstovais sugeba apsikeisti turimais nacionaliniais bruožais, beje, ne visada pačiais geriausiais.

Pabaigai senas, bet nesenstantis anekdotas: japonai išrado robotą, kuris gaudo vagis. Išbandžius robotą Japonijoje, per 5 minutes pagauta 100 vagių, JAV per 5 minutes pagauta 200 vagių, Lietuvoje per 5 minutes pavogė patį robotą.

Hmmm…taip!…

Smagu, kad nepastebim to, kas mūsų neliečia. Tai prailgina gyvenimą.

Smagu žinot, kad mes ne visi iki ausų prikimšti nacionalinių bruožų.

Danutė

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Šis įvykis Šiaulių istorijoje – pirmas. Kai kurie bažnyčios tarnai ir, besidominantys Lietuvos naująja istorija, inteligentai  nustatė, kad ne tik pirmas bet iki šių dienų ir vienintelis įvykis ne tik Šiauliuose. 1988  metais tokio kunigų įsibrovimo į didelį, itin ateistinį-komunistinį kolektyvą buvo neįmanoma, todėl šviesios atminties a.a. mons. Kleopas Jakaitis ilgai abejojo, na žinoma, ir bijojo anos valdžios dar didesnės, dar papildomos neapykantos (tie kurių jis bijojo, dabar jie gana turtingi ir priskaitomi šių dienų „elitui“). Jaunas elegantiškas, inteligentiškos mąstysenos kunigėlis nieko nebijojo – jam reikėjo tik dekano leidimo.

Tuos, kurie susipažins su šiais, dabar tapusiais jau nepakartojama mūsų TAUTOS istorija, kviečiu, maldauju, …..  : „Šaukim, skatinkim meilę gimtajai Tautai įvairiausiais galimais ir ne galimais būdais, ne leiskim miegoti ant mūsų bočių nuopelnų, išsaugant savo palikuonims nors tai, ką dar truputį turim!“

Taigi:

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Demokratinėse, laisvose šalyse laisvi piliečiai nieko nebijodami gali mąstyti taip, kaip jiems patinka, tėvai vaikus gali auklėti pagal savo įgimtą mentalitetą, pagal iš tėvų ir senolių perimtus papročius. Iš didžiosios lietuvių tautos dalies žmoniškoji priedermė buvo atimta. Tauta buvo nudvasinama ir naikinama. Manau, būtina prisiminti istorinį faktą, didžiajai Tautos daliai gana liūdną faktą, kai 1940-1941 m. m. Kaune minios žmonių su gėlėmis ir raudonais plakatais pasitiko okupantus, mažesniais mastais kažkas panašaus buvo beveik visoje Lietuvoje. Bet tai buvo mažuma, varganų žmonių ir šiaip žemo loginio mąstymo visuomenės dalis. Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje atsirado kolaborantų, parsidavėlių ir kitokio plauko išgamų, jie išžudė ir žiauriausiais būdais nukankino tūkstančius darbščių, dorų valstiečių, inteligentų, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, dvasininkų ir pan.

Toliau skaityti ŠAUKSMAS NE TYRUOSE