Žymų Archyvai: plastikas

Polimerai

POLIMERAI

Polimerai yra gamtiniai ir dirbtiniai (sintetiniai).

Gamtiniai (biopolimerai) – celiuliozė,  krakmolas, baltymai, nukleorūgštys, gintaras, natūralus kaučiukas.

Dirbtiniai polimerai (sintetiniai) – plastikas (plastmasė), guminės medžiagos, arba skaidulos.

Plastiko yra daugybė rūšių, kaip pvz. polietilenas, polipropilenas, poliesteris ir dar daugelio kitų pavadinimų, dirbtinės  gumos įvairus gaminiai ir t.t.

Pirmą kartą chemijoje polimerų terminą pavartojo švedų mokslininkas J. Berselijus 1833m. Polimerais pavadino vienodos sudeties, bet skirtingos molekulinės masės junginius.

Sintetinių polimerų atsiradimas siejamas su organinės sintezės raidos pradžią 1854 m. Jie buvo sukurti atsitiktinai ir tai buvo pirmieji polikondensacijos produktai – poliesteriai , jie siejami su mokslininkais: M. Bertlo, D.Forlenderio, T. Kurcijaus ir E. Giobelio darbais. Plastikas yra labai plačiai vartojamas visame pasaulyje įvairiuose ūkio šakose, pradedant nuo įpakavimo iki statybinių medžiagų ar stiklo pakaitalo. Kasdieniniai maisto produktų įpakavimo maišeliai, plastikiniai buteliai, įvairūs žaislai, vienkartiniai indai ir dar daug įvairių gaminių naudojamų kasdien mūsų buityje.

Toliau skaityti Polimerai

EKOLOGIJA – ATLIEKŲ RŪŠIAVIMAS

Jei norime išsaugoti švarią bei sveiką aplinką, privalome pagalvoti apie atliekų rūšiavimą, kuris pastaruoju metu tampa vis populiaresnis visame pasaulyje. Jei nerūšiuoji atliekų, tampi nemadingas bei nesirūpinantis savo ateitimi.

Ar žinojote, kad rūšiuodamai atliekas sutaupysime gamtinių išteklių, teks mažiau mokėti už atliekų tvarkymą, sumažės sąvartynų įrengimo kaštai? 1 tona surinkto ir perdirbto popieriaus išsaugo 17 medžių ir sutaupo 27000 litrų vandens, stulbinami skaičiai, tiesa? O iš vieno kilogramo stiklo duženų galima pagaminti tokį patį kiekį naujo stiklo!

Prie daugumos daugiabučių jau yra konteineriai, skirti rūšiuoti šiukšlėms: stiklui, plastikui, popieriui bei metalui.  Šiuo metu egzistuoja specialios atliekų priėmimo aikštelės, į kurias galima atvežti bei nemokamai pristatyti buityje susidariusias atliekas (šaldytuvus, padangas, senus baldus, siklą, plastiką).

O įdomiausias dalykas šioje srityje man yra tas, kad vis garsesni darosi balsai tų, kurie yra nusistatę prie žaliuosius, prieš visokius rūšiavimus, perdirbimus ir t.t. O dar įdomiau, kad kuomet paklausai jų argumentų, tai supranti, kad jie ne iš piršto laužti, o remiasi rimtais mokslininkų tyrimais.

Viena iš teorijų sako, kad visas žaliųjų judėjimas tėra labai gudriai apgalvotas šiuolaikinis verslas, įtraukiantis vis daugiau žmonių. Dažniausiai finansai gaunami iš rėmėjų bei valstybių, ir sumos yra milžiniškos, nes dabar tiesiog busi nesuprastas, jeigu neparemsi, norinčių išsaugoti gamtą.

Kita teorija yra tokia: ekonomiškai nėra paskaičiuota, kas būtų racionaliau – ar dabar statyti visam pasaulyje itin brangius įrengimus perdirbimams, konstruoti brangias energijos gamybos sistemas ar palaukti dar šiek tiek kol bus sukurtos kurkas pigesnės ir žymiai efektyvesnės „švariosios“ technologijos. Teigiama, jog per tą laiką atmosferos ir gamtos padėtis nepablogėtų taip smarkiai, kaip mano „žalieji“.

Beje, atkreipkite dėmesį, jog dažniausiai mes girdime ir mumis manipuliuojama vien gražiais įspūdingais skaičiais. Aš taip pat pasielgiau straipsnio pradžioje. Jie maždaug būna tokie: „jeigu išvalysime vieną kūbinį metrą atmosferos oro, tai išsaugosime net du milijardus sveikų skruzdėlių“. Na ir kas kad tai atitiktų tik vieną šešką.

Taigi, norėjau atkreipti Jūsų dėmesį į kitą šios istorijos pusę. O aš pats tikrai nesu prieš gamtos ir atmosferos saugojimą. Tačiau būti atsakingu galima labai įvairiais būdais.

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė