Žymų Archyvai: peliauti

Rikis

Atsirado jis pas mus pernai, gruodžio pradžioje. Oras buvo toks, kad rodės dangus su žeme maišosi. Trumpam sucypė  pravažiuojančios mašinos stabdžiai, po to variklio gausmas ir mašina nutolo. Aš tvarkiausi ūkiniame pastate, kai atsisukau durų link, pamačiau tarpduryje bestovintį įspūdingo dydžio katiną. Rankose laikiau kibirą su pienu. Tad, nieko negalvodama, pašaukiau:

– Riki, kac kac!

Nedrąsiai priėjo, įpyliau pieno dubenėlin ir katinas ėmė lakt. Iškart matėsi, kad jis ne koks valkata, o gerai įmitęs katinas. Nuo tada jis apsigyveno pas mus. Tiesa, atsargumo dėlei, aš leidau apsigyvent lauko virtuvėje – pas mus ten jauku ir šilta. Greitai susidraugavo su kiemo gyventojais: katinu Parmazonu, avigane Seila ir kiemsargiu Džeriu. Aš visuomet jį šaukdavau:

-Riki Riki!

Tada jis atbėgdavo ir murksėdamas glausdavosi prie mano kojų. Gal tai ir tikrasis jo vardas. Ne tinginys buvo, mėgdavo eiti peliauti.

Išaušo pavasaris. Kaunietė dukra, parvažiuodama namo, parsivežė šunelį – pinčerį, kuris iškart greitai bėga: pavaikė mano Rikį vieną kartą, kitą kartą. Jam tas labai nepatiko. Visi žinom, kad katės išdidūs padarai ir mėgsta, kai iškyla tokie pavojai, gyventi vieni. Tad, ir mano katinas iškeliavo į laukus. Kartais pamatydavau peliaujantį, pašaukdavau, atbėgdavo, pasiglaustydavo ir vėlei nueidavo savais keliais.

Artinasi žiema. Man be galo rūpi, ar besugrįš katinas Rikis?

rikis