Žymų Archyvai: pažymėjimas

ŠUNŲ VEDŽIOJIMO KONTROLĖ KAUNE

Gavau iš savo bičiulio Jono laišką, kurį ir skelbiu šiandien. Jonas seniai domisi šunimis, jų dresūra, veisimu ir pan. Tad, jo minčių šiais klausimais tikrai verta paklausyti:

„Neseniai paskelbtas Kauno miestų savivaldybės nutarimas dėl šunų vedžiojimo viešose vietose sulaukė didžiulio prieštaringų nuomonių susidūrimo. Primename, jog nuo šiol gyventojai privalo vedžioti savo augintinius ne tik su antsnukiu  http://www.vetmed.lt/veterinarijos-gydytojams-straipsnis-12.php , pririštus prie pavadėlio, o taip pat su savimi turėti skiepų pasą, šuns registracijos pažymėjimą ir maišelį išmatoms surinkti. Šios taisyklės numato šimtines baudas šunų savininkams už jų nesilaikymą.

Manau, jog ši diskusija kilo dėl to, kad valdžia nepatenkinta tuo, kaip gyventojai prižiūri šunis, o šunų augintojai nepatenkinti valdžios skiriamu dėmesiu esamoms problemoms spręsti: šunų aikštelių trūkumui, papildomoms šiukšliadėžėms ir t.t. Ne vienoje interneto svetainėje išgirsime kelias nuomones: „gerai, kad pagaliau sugriežtino taisykles, aš visai nenoriu, kad mano vaikui įkąstų“ ir  „ar turėsime pasivaikščiodami su vaikais uždėti ir jiems apynasrį bei visada turėti kartu su savimi gimimo liudijimą?“. Sprendimas jau spėjo išgarsėti skambiais reidais, kuriuos policija atliko kartu net su Afganistano karo veteranais.

Pakalbėkime apie vedžiojimo praktiką. Vaikščiodamas Panemunės šile su savo šunimi nešuosi visada maišelį išmatoms, šuo visą laiką eina greta su pavadėliu, visą kelionės laiką jį kontroliuoju, kad neskubėtų į priekį, neužkliūtų praeivių. Šuo neagresyvus, todėl nesunkiai jį registravau ir turiu visus reikalingus dokumentus. Tačiau, ar tikrai protinga man einant pasivaikščioti neštis šuns dokumentus – skiepų ir registracijos pažymėjimus? Pirma, tai yra svarbūs dokumentai, o kelionėje su šunimi, kai mes bėgiojame, jie gali susiglamžyti, galiu juos net pamesti. Antra, man net nepatogu tuos dokumentus nešiotis, o dar žinoma atvejų, kai šile apvagia ar net sumuša – ar tikrai reikia rizikuoti? Pažvelkime iš kitos pusės: koks žmogus ves į lauką neskiepytą šunį, kas šiais laikais labai pavojinga? Juk tai turėtų kontroliuoti ne policijos pareigūnai, o veterinarinės klinikos: užsienyje neskiepyti gyvūnai net neapžiūrimi – pirmiausia paskiepyjami. Esant neskiepytam gyvūnui toliau valdžia perduodama policijai – pirmą kartą ji įspėja savininką, kad paskiepytų gyvūną, po savaitės patikrina ir, jei dar skiepai nesuleisti, konfiskuoja gyvūną.

Viskas būtų paprasta, jei visi Kauno šunys būtų registruoti ir tą procesą būtų galima kontroliuoti bei skatinti mokomosiomis akcijomis. Tačiau pasirodo, jog Kaune užregistruota tik apie 7000 šunų, mažiausiai 10 kartų mažiau nei laikoma iš tikro! Dauguma gyventojų savo nenorą registruoti ir mokėti pastovią rinkliavą už augintinį pagrindžia tuo, jog už tai nieko negauna, tačiau pasidomėję sužinojome, jog šių pinigų nemažą dalį gauna įmonė VšĮ „Gyvūnų registravimo centras“, užsiimanti gyvūnų priežiūra, kontrole ir t.t. Nenoru mokėti mokesčio apribojame ir šios įmonės veiklą, kuri gavusi pinigus galėtų užsiimti platesne bei profesionalesne veikla. Galbūt, jei savivaldybė viešai parodytų šių pinigų panaudojimo išklotinę, dauguma šunų savininkų sulaužytų asmeninius įsitikinimus ir greitai suskubtų užregistruoti augintinius. Tačiau šiuo momentu to dar neįvyko, o sklinda tik neaiškios apkalbos apie pinigų „nešvarumą“.

Kita problema – šunų agresyvus elgesys. O ši problema vėl gi kyla tik dėl neatsargių šeimininkų, kurių šuo įkando. Todėl jai sukurtas griežtas „priešnuodis“: antsnukiai viešose vietose dedami net neagresyviems šunims. Nuo šios vietos pradedamas formuoti iškreiptas visuomenės požiūris į šunį – šuo su antsnukiu – baisus šuo. Tuo ne tik ribojama šuns laisvė, bet skatinama baimė ir pamirštama tai, jog šuo žmogaus prijaukintas būti kartu.

Ką daryti su tais neatsargiais šeimininkais? Priversti išklausyti dresūros kursą savo augintiniui. Manau, jog dresūros pažymėjimas privalo būti įtrauktas į pagrindinių šuns dokumentų sąrašą. Visi šunys be išimties privalo praeiti dresūros kursus, o šeimininkai – bent minimalius šuns elgsenos kursus. Tada sumažėtų žmonių, tempiamų pitbulių už pavadėlio ar moteriškių, besivaikančio pabėgusį vilkšunį, skaičius.

Šiai dienai problema taip ir lieka neišspręsta – reikalinga abiejų pusių profesionali diskusija. Negalima taip imti ir kurti griežtas taisykles, kurioms analogo nėra senojoje vakarų Europoje.  Negalima šuns auginti be taisykių ir šuns augimui būtinos drausmės. Verta pagalvoti apie viešus mokymus su grupiniais mokomaisais šunų pasivaikščiojimais ir pan. Gal dalį pinigų skyrusi dresūros iniciatyvinei grupei savivaldybė galėtų taupyti policijos ir Afganistano karo veteranų laiką?

Liūdna, jog abi pusės nenori pasiduoti viena kitai ir iki šiol girdime dar daug nepatenkintų kalbų abiejose barikadų pusėse…“

INTERNETO GALIA

Virtualioji erdvė įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip gaivaus oro gurkšnis ištroškusiems naujų žinių, naujo pažinimo. Šiandien pavarčius interneto puslapius, galime sužinoti, ką rašo Amerikos laikraščiai apie naujai išrinktą prezidentą, ką apie tai mano mūsų valdžion išrinktieji, be abejo, nepraslys pro akis nepastebėtas straipsnis apie tai, kelintą kartą skiriasi ir vėl tuokiasi kuri nors vietinė žvaigždutė arba kaip vangiai naujieji seimūnai renkasi savo valdžios pažymėjimų atsiimti. Internete rasime teatrų repertuarus, autobusų maršrutus, neišeidami iš namų galėsime pasitikslinti oro temperatūrą prie Viduržemio jūros ar lėktuvo skrydžio laiką, jei ruošiamės ten keliauti, palydovinio ryšio pagalba galėsime iš paukščio skrydžio aukščio nevaržomai apžiūrėti savo namo stogą, kiemą, netgi medžius suskaičiuoti šalia. Garbė tam, kas sugalvojo video pokalbių ryšį, tai dabar bet kuri močiutė, maišydama sriubą ant viryklės, gali tuo pačiu džiaugsmingai plepėti su vaikaičiais, esančiais anapus Atlanto.

Net ir lietuviškas problemas galim išspręsti patogiai drybsodami ant sofutės. Mūsų paslaugoms bet kokios internetu leidžiamos operacijos – galime sumokėti mokesčius, iš kito pasaulio krašto parsisiųsdinti norimą prekę, parašyti laiškelį draugui, gyvenančiam anam gatvės gale ar nusiųsti mylimam žmogui gėlių puokštę. Pažinčių portalai taip pat be darbo nesėdi, aktyviai siūlo, bet ir paklausa nesiskundžia…

Va, pastaruoju metu sužinojom, kad, bręstant naujai ekonominei krizei, bankai sujudo, siūlo tautiečiams išpurtyti visas kojines namuose ir nešti savo pinigus atgal į terminuotus indėlius, dar ir palūkanų procentus didesnius prideda. Jei atsitiks kokia bėda, pinigėliai bus grąžinti 100%, juk įsigaliojo nauja indėlių draudimo tvarka. Tik ar mes esam užtikrinti tuo saugiu laikotarpiu? Labai norisi tikėti. Nors jau tiek kartų buvom apgauti, suvedžioti ir palikti likimo valiai…

Manau, kad ilgainiui prigis ir išpopuliarės konsultacijos internetu su šeimos gydytoju. Vis vien mes dažniausiai gydomės patys, žinom visus mums tinkamus vaistus, beliks tik, kad gydytojas patvirtintų mūsų nuomonę. Taip sutaupysime laiko ir nervų bevarstant poliklinikų duris.

Taip, internetas – galinga jėga. Bet atidžiau apsidairykime – jis baigia užvaldyti mus, jis virsta energetiniu vampyru, jis vagia mūsų laiką, jausmus, saldaus miego minutes. Mes dūstam be interneto, jei kurią dieną nepanaršom virtualioj erdvėj, mes neramiai dairomės, tuksi nuojauta, kad kažkas atsitiko be mūsų žinios, kad mes kažką praleidom, gal pamiršom… Šis tarptautinis voratinklis neturi valstybinių sienų, jam nesvarbu tautybė ar odos spalva. Sumaniai paruošęs skanų jauką, jis pamažėl įtraukia mus į savo pinkles…

Pagalvokim ir prisiminkim, kada paskutinį kartą buvom susitikę su senu ir mielu jaunystės dienų bičiuliu? Šiaip sau, be progos. O su tolimu giminaičiu iš kito Lietuvos pasviečio? Geriausiu atveju parašom jam elektroninį laišką su neprašančiu atsakymo klausimu „kaip gyveni“, na, dar švenčių proga tam pačiam internete susirandam virtualų atviruką su banaliais, niekam nežinomo autoriaus sugalvotais žodžiais, o juk visai neseniai džiaugdavomės gavę mielą popierinį laiškelį su pažįstama rašysena išvedžiotais, o dėl to ir mielais žodžiais.

Jau ir artimi žmonės šiandien susitinka vienam dideliam giminės rate tik kurio nors laidotuvėse. Aprauda mirusįjį, pasidžiaugia viens kito išstypusiais vaikais ar anūkais ir vėl išsiskiria kuriam laikui su nebyliu klausimu mintyse „kas sekantis?“ Mano atmintyje dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai po atlaidų į močiutės sodybą kaime sugužėdavo arti šimto giminaičių su pačiais mažiausiais ant rankų, netilpdavo visi gryčioj, kieme tiesdavo stalus…O, kokia būdavo šventė! Nes visi artimai giminiuodavosi, žinojo viens kito bėdas ir džiaugsmus.

Ar pastebėjot, kad mūsų namai tapo didesni ir mes turim daugiau patogumų, bet mūsų pačių liko mažiau, nes namų dydis mus užgožė. Šiuolaikinės technologijos mums davė daugiau informacijos, tačiau sužlugdė norą patiems mąstyti ir kurti, mes įgavom daugiau teisių, bet praradom dėmesį vertybėms, mes skiriam didžiules lėšas užterštos aplinkos valymui, tačiau vis daugiau teršalų nusodiname savo sugrubusiose sielose.

Kada paskutinį kartą paėmėm į rankas knygą, aplankėm nusenusius tėvus, padėjom negalios ištiktam – retorinis klausimas… Šiandien laisvai galim skraidyti į tolimiausius pasaulio kampelius, o ar pažįstam visus savo namo kaimynus? Atlyginimų vidurkis padidėjo, o ar kas suskaičiavo kiek kartų išaugo skyrybų skaičius? Tauta sensta, gimstamumas ženkliai mažėja, beje, ir gimusius čia, tėvų ir protėvių žemėje, mes išvežam gyventi svetur, nes ten duona šiandien yra skalsesnė, mes išmokom labai skubėti ir visai pamiršom laukti.

Tokia šiandien kasdienybė ir tokia mano nuomonė.

Šiuolaikinė technologija leidžia jums skaityti šitą straipsnį arba ramia sąžine išmesti jį į šiukšlių dėžę…

Pagarbiai, Danutė