Žymų Archyvai: patriotizmas

PATRIOTIZMAS MŪSUOSE

Štai jau praėjo sausio 13-osios minėjimas. Tikriausiai sutiksit, kad daugeliui Lietuvos gyventojų ši diena nelabai kuo išsiskiria iš kitų metų dienų. Daugelis apie šią dieną greičiausiai pagalvojo, kad ji sutapo su savaitės diena, t.y. penktadieniu. Be to,  dar pilnatis, todėl diena pranašinga, 0  galbūt net raganiška. Tad kai kas  puolė žiūrėti horoskopus.

O kad 21-ieneri metai jau praėjo po siaubingų įvykių Vilniuje – ar daug kas prisiminė?  Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau. Kas vyksta? Ar tie žmonės budėję prie svarbiausių Lietuvai objektų ir paaukoję savo gyvybes 1991 metų sausio 13 –osios nakty mums nebeįdomūs, pamiršti, netikri…?

Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau.
Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau.

Problema čia ne viena. Viena jų – tai žmonės, žmonės vyresnės kartos, kurie išgyveno tuos įvykius: ar tai patys stovėję gyvose grandinėse ar tai laukdami nors mažiausios žinutės per radiją, jog sužinotų, kas vyksta tuo metu sostinėje. Šios patriotiškiausios visuomenės gretas retina, deja, neišvengiama mirtis. Viduriniosios kartos atstovus daugelį apėmė abejingumo epidemija. Manymas, jog ta laisvė iškovota, tačiau ne tokia, kokios jie tikėjosi: nepripildo kišenių auksiniais, pilvai netinsta nuo persivalgymo ir panašiai.  Jauniausioji karta tų įvykių nematė, arba buvo dar per jauni, jog tai suprastų ir patriotizmo jiems tikrai neįkvepia jų tėvai, galimai apsirgę abejingumu. Jaunimo tarpe pasisakyti, jog esi Lietuvos patriotas tai yra lygu likti nesuprastam, o gal net pašieptam. Labai daug kalbama, kad jaunąją kartą labai įtakoja globalizacija, kosmopolitizmas, individualizmas, o patriotizmas savo šaliai tampa tam tikra „stagnacija“. Ar iš tikrųjų taip yra?

Toliau skaityti PATRIOTIZMAS MŪSUOSE

EMIGRACIJA LIETUVOJE

Šiandien labai populiaru kalbėti apie lietuvaičių emigraciją – neigiamai. Emigracijos tema yra eskaluojama visur: pradedant seimo posėdžių sale ir baigiant, pavyzdžiui, visą parą dirbančia alude. Masinis tautiečių vykimas į kitas šalis, žinoma, turi aibę neigiamų padarinių, dar daugiau tų padarinių atsilieps vėliau, Lietuvos kaip valstybės gyvenime, kalbant demografiniais, ekonominiais,  intelektų praradimo ir panašiais klausimais.

emigracija lietuvoje
Niujorko archyve saugomas dokumentas, kuriame yra įrašas, pasakojantis apie pirmąjį liutuvį emigrantą profesorių Aleksandrą Karolį Kuršių.

Istorija mena, jog lietuvių emigracija prasidėjo jau XVII a.  Niujorko archyve saugomas dokumentas, kur yra įrašas minintis 1658 metus. Jame pasakojama apie lietuvį profesorių Aleksandrą Karolį Kuršių, kuris olandų kolonistų buvo pasamdytas atvykti į tuometinį Naująjį Amsterdamą (vėliau Niujorką) mokyti lietuviškai kalbančių emigrantų rašto. Masinė emigracija prasideda XIX a. antroje pusėje po baudžiavos panaikinimo ir žiauraus antrojo sukilimo nuslopinimo. Valstiečiai, tapę laisvi ieškodami skalsesnės duonos, tūkstančiais vyko į įvairiausias šalis: JAV, Didžiąją Britaniją, emigravo ir į tos pačios Rusijos imperijos turtingesnes gubernijas. Statistiniai skaičiai labai dideli, siekiantys net šimtus tūkstančių. Turint omenyje, jog tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyveno gerokai mažiau gyventojų nei turime šiandien, tai buvo tikra demografinė „bomba“. Lietuvaičiai didesnėmis ar mažesnėmis bangomis vyko ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų iki pat 1944 m. Sovietmetis apsupęs geležine siena laikinai buvo sustabdęs emigraciją į Vakarus ir už Atlanto, išskyrus pavienius atvejus, , bet tai tikrai nevertėtų vertinti kaip teigiamą aplinkybę. Mat sovietai priverstinai į Sibirą išgrūdo ir lageriuose nukankino gerokai daugiau lietuvaičių nei būtų jų sugebėję išvažiuoti savanoriškai. Atgavus nepriklausomybę, emigracija netruko įsibėgėti, tautiečiai tebevyksta panašiu spartumu kaip ir prieš pusę ar daugiau amžiaus.

Toliau skaityti EMIGRACIJA LIETUVOJE