Žymų Archyvai: pasąmonė

Brandon Bays knyga „Kelionė“

Su kuo mums asocijuojasi žodis „kelionė“: su išvyka į gamtą, su įdomių šalių, vietų lankymu ar su įspūdžiais patiriamais paties keliavimo metu? Sutikite, kelionė gali būti nebūtinai patiriama fizine prasme – kai apeini viską savo kojomis bei, visa ką matai, gali paliesti ranka. Kelionės būna ir vizualios, kurias gali regėti televizoriaus ekrane, kompiuterio monitoriuje, ar įsivaizduojamos – kurios susikuriamos  bėgant raidžių eilutėms.  Yra ir daugiau kelionės formų, net labai neįprastų, kurios išgyventų įspūdžių stiprumu dažnai niekuo nenusileidžia įprastoms keliavimo formoms. Apie vieną iš tokių retų būdų pažinti pasaulį rašoma ir siūloma išbandyti – užmerktomis akimis, neišėjus iš namų, pasislėpus visiškoje tyloje – siūlo knygos – rašytojos Brandon Bays knygoje „Kelionė“.

"Tai - knyga apie laisvę. Laisvę gyventi savo gyvenimą, apie kokį visada svajojai."
"Tai - knyga apie laisvę. Laisvę gyventi savo gyvenimą, apie kokį visada svajojai."

B. Bays yra žinoma kaip netradicinės medicinos, psichoanalizės propaguotoja pasaulyje. Ji yra ne vienos knygos apie savigydą, savęs pažinimą autorė. Knygoje „Kelionė“ B. Bays aprašo įvykius autobiografine forma, pasakoja savo pačios problemas ir gyvenimo iššūkius, su kuriais teko susidurti. Jų pasekoje rašytoja atrado savyje stiprybės patirti nepaprastas keliones: keliones į savo vaikystę, į savo sielą, į tikrąjį savąjį „aš“. Autorė remiasi Zigmundo Froido atradimais apie pasąmonės vietą žmogaus psichologijoje ir vaikystėje išgyventų emocijų tąsą suaugusio individo gyvenime. B. Bays knygoje aprašo savo sugalvotą metodiką kaip atsikratyti pasąmonėje glūdinčių problemų, kurių sąsajas ji mato vaikystės pergyvenimuose. Pati rašytoja knygą pristato šiais žodžiais: „Tai – knyga apie laisvę. Laisvę gyventi savo gyvenimą, apie kokį visada svajojai. Visi turime problemų, dėl kurių jaučiamės lyg patekę į spąstus ar tam tikru būdu apriboti. <…> Kad ir kokia gili problema tai būtų, kad ir kiek ilgai būtumėte su ja kovoję, jūs turite galimybę tapti visiškai laisvas, vientisas, pagydytas.“ B. Bays aprašo, kaip savo atrastu psichoanalizės  metodu, pasitelkiant savi-hipnozę atsikratė auglio be chirurginės intervencijos. Taip pat aprašo eilę kitų atvejų, kaip pagelbėjo kitiems žmonėms atsikratyti ligų ir psichologinių barjerų naudojant „kelionės į vaikystę“ metodą. Savi-hipnozės metu yra pasineriama į vaikystėje išgyventas scenas: jos iš naujo pergyvenamos,  priimamos naujai, įvyksta atleidimas tiems žmonėms, kurie suvokiami kaip negiami dalyviai.

Žinoma, tokia stebuklinga savigyda gali suponuoti gerokai skeptišką požiūrį į knygą, bet, nuo savęs pasakysiu, jog šis savigydos metodas išties labai atpalaiduoja, suteikia tam tikrą palengvėjimo jausmą. Ar tai tikrai veiksminga, galite išbandyti patys. Be abejo, medicinai vis dar tebėra didelė paslaptis, kokios yra žmogaus smegenų galimybės ir kokios jų ribos. Tačiau akivaizdu, jog saviįtaiga turi nepaprastą galią ir neišmatuotą potencialą.

ŽMOGAUS SMEGENŲ EVOLIUCIJA

zmogaus-smegenu-evoliucijaŽmogus, tikriausiai, visoje visatoje yra unikaliausias biologinis kūnas, turintis sąmonę bei suvokiantis save. Joks gyvūnas to nesugeba, nors smegenis turi visi. Jei domėn priimti tik mokslinį požiūrį ir nekreipti dėmesio į kitus šaltinius, tai galime tvirtinti, kad gyvūnai turi tik fizinio kūno protą, o žmogus turi ir savimonę ir protą. Dar, mes apie save sakome, jog mumyse yra dvasia, tačiau tiksliau būtų sakyti, jog žmogus pats yra dvasia, gyvenanti fiziniame kūne. O tai jau yra visiškai kitas sąmoningumo lygis, kokybiškai perkeliantis žmogaus vertę į kitokią plotmę.

Mokslas gali stebėti embriono vystymąsi ir matyti, kaip smegenys pereina visus gyvūnijos vystymosi požymius: varliagyvių, stuburinių ir galiausiai žmogaus. Tačiau ir suaugusių žmogaus smegenų charakteristikos skiriasi. Vieni demonstruoja savo talentingumą, kiti gali atminties stebuklus rodyti. Vieni sėkmingi savo gyvenime, kiti nelabai. Tokie faktai sako, jog smegenų savybės skiriasi. Kodėl?

Šiuolaikinis mokslas tiksliai išmatavo smegenų veiklos parametrus, paišo grafikus popieriuje, yra sukūręs aparatus, matuojančius smegenų biosroves. Visa tai teliktų eilinėmis mokslinėmis sensacijomis, jei tai asmeniškai ir tiesiogiai neliestų kiekvieno žmogaus. Juk visiems norėtųsi būti už kitus protingesniems su visais iš to sekančiais atributais?

Toliau skaityti ŽMOGAUS SMEGENŲ EVOLIUCIJA

KNYGOS MANO GYVENIME

Ar reikia skaityti?

Na, nebūtinai knygas, aplamai ar reikia žmogui šiandieną skaityti?

Manau taip! Nes tai visų pirma didina išprusimą ir padeda sklandžiau reikšti savo mintis, be to, lavina protą ir atmintį. Ne veltui kuriasi knygų mėgėjų klubai. Beje, šie metai paskelbti skaitymo metais.

Man knyga nėra vien tik laiko praleidimo forma, nors to laiko velniškai trūksta, beje, kaip ir visiems.

Pamenu, vaikystėje, vos pažinau raides, skaitymo noras buvo gal šimtąkart didesnis, gal dėl to, kad nelabai buvo ką skaityti. Kai, ne vieną giminaitį užauginusi, į mano rankas pateko „Skudurinės Onutės pasaka“, aš ją „suvalgiau“ tą patį vakarą… Dar ilgai, siūdama ir persiūdama iš tėčio marškinių lėlei Onutei sukneles, vis skaitinėdavau tą knygelę. Po to buvo toks šunelis Pifas ir jo nuotykiai, kvailas meškiukas Mikis, dar mažas indėniukas su strėle ir plunksnom, o Kubilinsko pasakas tai ir mintinai mokėjau. Jau lankydama mokyklą ankstyvoje jaunystėje stengiausi perskaityti ne tik būtiną populiariąją literatūrą. Su klasiokais okupuodavom mokyklos biblioteką, keisdavomės knygomis tarpusavyje, dovanodavom įvairiomis progomis. 6-7 dešimtmetis pasižymėjo trūkumais ir nepritekliais visame kame, namuose taip pat nebuvo labai lengva, nes tėvelis vienas dirbo, o mama aukojosi mums, vaikams, bet knygų alkis peršoko viską. Skaitydavau naktį, po antklode pasišviesdama prožektorium, klasėje suolai būdavo atlenkiamomis lentomis, tai per tą lenkimo plyšį pasikišdavau knygą ir pamokos metu skaitydavau, o dar reikėjo viena akimi dėbčioti į vadovėlį, nepamiršti ir mokytojos…

Mokyklos vakarėliuose skaitydavom Širvį, Mačernį, Puškiną, Bloką, su meile šiandien atsimenu Žiulio Verno, Kiplingo, Main Rido, Kuperio, Tveno, Diuma herojus, vėliau atradau Vienuolį, Avyžių, Simonaitytę, Tolstojų, Dreizerį, Žemaitės „Marčią“ skaičiau daugelį kartų ir kaskart vis raudojau, gailėdama vargšės Katrės. Jau paskutinėse mokyklos klasėse su draugėmis godžiai rijome „Erškėčių paukščius“, „Aukštujų Šimonių likimą“, „Džeinę Eir“, o kultinė knyga mano namuose šiandien – „Dievų miškas“.

Knyga turi teikti ne tik skaitymo džiaugsmą, be abejo, svarbu ir apdaras. Leidyklos jau išmoko gražiai įrišti ir išleisti knygas – vien ko vertas didžiausias Lietuvos nuotraukų albumas. Visi knygynai gali didžiuotis gražiai įrištais ir perkamais leidiniais.

Gal skaitymo noras sumažėja tada, kai atsiranda knygų perteklius. Šiandien užėjus į knygyną, nuo knygų gausos svaigsta galva, beje, kaip ir nuo kainų…

Bet mes vis rečiau prisėdam paskaityti, toks pasiutęs gyvenimo tempas, darbas, įvairiausi buities rūpesčiai, daug laiko atimantis internetas…

Viso to sovietmečiu nebuvo, gal todėl labiau ir mylėjome knygas – nes nebuvo daugiau kokių smagesnių užsiėmimų. Kas domėjosi knygomis, tikriausiai prisimins laikus kai dėl lietuviškos enciklopedijos teko iš vakaro eilėn prie knygyno atsistoti…

Skaitymas man visada asocijuojasi su uždaru pasauliu, gali vienas pats susikurti save atskirai, susilieti su herojų gyvenimu, išgyventi jų skausmus ir džiaugsmus, perskaitytos mintys, žodžiai, frazės dar ilgai gali šildyti pasąmonę.

Gal žmogus šiandien neturi savojo uždaro pasaulio, tai ir knygų mažiau bereikia…

Tokia mano nuomonė.

Danutė