Žymų Archyvai: parduotuvės

„AKROPOLIS“ – MIESTO ŠIRDIS

Žinot, kiekvieną kartą apsilankęs „Akropolyje“, pasijuntu kaip anksčiau pasijusdavau atvykęs į stotį. Kas miega ant suoliukų prieigose, kas ilguose koridoriuose parsidavinėja už nedidelę kainą arba apskritai ieško pirmosios meilės, kas perpardavinėja truputį brangesnes „maisto“ ir „energijos“ prekes, kurios nepapuola į Maximos lentynas, kas svirduliuoja ir griuvinėja ant visų iš eilės praeivių, kas netradiciniais būdais tenkina seksualines fantazijas ir t.t.

Šie suminėti įvairaus elgesio šeimininkai pasižymi labai plačia amžiaus amplitude. Girtų čia sutiksi ir vaikų ir senių. Tas pat ir su kitų „specialybių“ atstovais. Tad, kokios išvados brangieji?

„Akropolis“ tampa Lietuvos miestų širdimi, smegenimis ar dar kokiu svarbiu organu. Nežinau, kokiu konkrečiai, tačiau svarbiu, labai svarbiu.

Prekybos centras tarsi atspindi verslo valdymo ir teorijos viršūnę. Žmonių psichologija yra taip gerai išnagrinėta, kad jiems duodama viskas vienoje vietoje, pakankamai kokybiškai ir nuolat (parduotuvės, kavinės dirba labai ilgai). Šis verslo modelis sugeba pritraukti visas socialines žmonių grupes: vaikai, benamiai, verslininkai, prostitutės, jaunimas, senjorai ir t.t. Tėra vienintelė miesto urbanistikoje vieta, kurioje susirenka tiek daug visiškai skirtingų žmonių – stotis.

O kas nutinka, kai susirenka tiek daug skirtinų žmonių vienoje vietoje? Daugėja nesusipratimų, konfliktų ir prievartos. Mano bičiulio anūkę, vaikščiojusią su draugėmis „Akropolyje“ jau ne kartą stumdė, užgauliojo įvairaus plauko paaugliai.

Verslas, žinoma, triumfuoja. Čia lankosi galime sakyti visi žmonės. Tačiau pačius žmones tai veikia dvejopai. Žinoma, jie patenkinti, kad gauna daug prekių ir paslaugų vienoje vietoje, bet kartu patiria didžiulį diskomfortą, stresą ir kitokias neigiamas emocijas dėl to paties dydžio, gausos, šurmulio, spalvų ir triukšmo. Turbūt daugelis girdėjote panašiai besiskundžiančius po apsilankymo šiuose gigantiškuose miesto traukos centruose. Turime išmokti kažkokiu būdu prisitaikyti.

„Akropolis“ – fenomenas veikiantis ir sudėtingas. Ateityje būtinai panagrinėsime jį giliau.

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė