Žymų Archyvai: papročiai

KŪČIOS

kuciosAnot lietuvių tautos etnologijos tyrinėtojos Pranės Dundulienės, senovės žyniams pastebėjus, jog dienos pradėjo ilgėti, būdavo skelbiama didelės šventės pradžia, kurią lydėjo sudėtingos apeigos, magiški veiksmai, burtai, aukos ir t.t. Ši diena vadinta Kūčiomis. Kūčių žodžio kilmė yra labai sena ir sieja mūsų mažą tautą su didžiosios dalies Europos senąja kultūra. „Lietuvių kūčios, lenkų kūčia, graikų kukkia reiškė pagamintą iš įvairių grūdų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenių vėlėms.“ (P. Dundulienė „Lietuvos etnologija“, p. 230) Vakarinėje Lietuvos dalyje po Kūčių vakarienės, moterys berdavusios ant žemės margus žirnius kartu sakydamas tokius žodžius: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“. Kočėmis vadindavo vėles. Mokslininkai spėja, kad būtent nuo šio žodžio kilo Kūčių pavadinimas.

Vienas svarbiausių senųjų Kūčių papročių – apeiginis prausimasis. Jis vykdavo atlikus visus šventės pasiruošimo darbus. Pirmiausia šeimininkės arba merginos prausdavo vyrus nusirengusius iki juosmens, vėliau prausdavosi pačios moterys. Vėlesniais laikais vakarėjant Kūčių dienai žmonės prausdavosi pirtyse ar kubiluose. Apeiginis prausimasis turėjo gilią daugiasluoksnę apsivalymo prasmę. Šis veiksmas turėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, atitolinti nelaimes, piktąsias dvasias ir pan. Kita svarbi apsiprausimo prasmė, jog prie šventinio stalo žmogus turėjo sėsti būdamas švarus, t.y. be nuodėmės ir blogų minčių. Juk prie to paties stalo renkasi mirusiųjų vėlės. Todėl žmonės stengėsi susitaikyti su kaimynais, atleisdavo įvairius dalykus savo priešams.

Toliau skaityti KŪČIOS

KALĖDINIS SVEIKINIMAS

Neseniai minėjome draugauki.me tinklapio nedidelę sukaktį. Smagu, kad jau kurį laiką egzistuojame ir turime pastovius lankytojus. Tačiau daug ką darome vis dar – kaip žmonės sako – pirmąjį kartą. Šiandien draugauki.me pirmą kartą sveikina visus su viena didžiausių metų švenčių Šv. Kalėdomis. Tikimės, kad sveikiname ne paskutinį kartą.

Šią dieną norėtųsi pakalbėti apie ne visai įprastus dalykus. Nekalbėsime apie tris karalius ir jų kelionės tikslą, apie pirmosios žvaigždės, sužimbančios danguje, simboliką ar apie šios šventės papročius.

Tai visų pirma krikšionių šventė, o Jūs galbūt kito tikėjimo, kitos pasaulėžiūros, ar apskritai esate netikintis? Tad, Jums šis sveikinimas neturėtų jokios prasmės. O aš noriu pasveikinti būtent visus žmones.

Tokios didžiųjų religijų šventės kaip Kalėdos turėtų tapti visų žmonių Didžiosiomis metų dienomis. Šias progas turėtų pažymėti skirtingiausi pasaulio gyventojai. Juk kiekviena tokia išskirtinė data mums dar kartą ir dar kartą akcentuoja visiems gerai žinomus dalykus: meilę, vienybę, bendravimą, pagalbą, neabejingumą… Ar svarbu, kokia religija skelbtų šias tiesas: budizmas, induizmas, judaizmas?

Aš manau, kad visų religinių tiesų esmė yra bendra – gėris žmogaus viduje ir gėris spinduliuojantis iš to vidaus. Visi skirtumai tėra gėrio garbinimo formų ir apeigų skirtumai.

Pagalvokime ne apie tai, kas mus skiria, bet kas mus vienija.

Su Šv. Kalėdomis.

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Šis įvykis Šiaulių istorijoje – pirmas. Kai kurie bažnyčios tarnai ir, besidominantys Lietuvos naująja istorija, inteligentai  nustatė, kad ne tik pirmas bet iki šių dienų ir vienintelis įvykis ne tik Šiauliuose. 1988  metais tokio kunigų įsibrovimo į didelį, itin ateistinį-komunistinį kolektyvą buvo neįmanoma, todėl šviesios atminties a.a. mons. Kleopas Jakaitis ilgai abejojo, na žinoma, ir bijojo anos valdžios dar didesnės, dar papildomos neapykantos (tie kurių jis bijojo, dabar jie gana turtingi ir priskaitomi šių dienų „elitui“). Jaunas elegantiškas, inteligentiškos mąstysenos kunigėlis nieko nebijojo – jam reikėjo tik dekano leidimo.

Tuos, kurie susipažins su šiais, dabar tapusiais jau nepakartojama mūsų TAUTOS istorija, kviečiu, maldauju, …..  : „Šaukim, skatinkim meilę gimtajai Tautai įvairiausiais galimais ir ne galimais būdais, ne leiskim miegoti ant mūsų bočių nuopelnų, išsaugant savo palikuonims nors tai, ką dar truputį turim!“

Taigi:

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Demokratinėse, laisvose šalyse laisvi piliečiai nieko nebijodami gali mąstyti taip, kaip jiems patinka, tėvai vaikus gali auklėti pagal savo įgimtą mentalitetą, pagal iš tėvų ir senolių perimtus papročius. Iš didžiosios lietuvių tautos dalies žmoniškoji priedermė buvo atimta. Tauta buvo nudvasinama ir naikinama. Manau, būtina prisiminti istorinį faktą, didžiajai Tautos daliai gana liūdną faktą, kai 1940-1941 m. m. Kaune minios žmonių su gėlėmis ir raudonais plakatais pasitiko okupantus, mažesniais mastais kažkas panašaus buvo beveik visoje Lietuvoje. Bet tai buvo mažuma, varganų žmonių ir šiaip žemo loginio mąstymo visuomenės dalis. Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje atsirado kolaborantų, parsidavėlių ir kitokio plauko išgamų, jie išžudė ir žiauriausiais būdais nukankino tūkstančius darbščių, dorų valstiečių, inteligentų, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, dvasininkų ir pan.

Toliau skaityti ŠAUKSMAS NE TYRUOSE