Žymų Archyvai: panemunė

PALEMONO KALNAS

Labai susidomėjusi perskaičiau Joanos straipsnelį apie mėlynąjį palemoną ir prisiminiau beturinti  nuotraukų su didingojo Palemono vardu pavadinto kalno vaizdais. Toks kalnas yra Seredžiuje, supiltas XIII amžiuje. Čia buvo garsi senovės lietuvių šventvietė. Pasak legendos, Nerono valdymo laikais iš Romos pabėgęs jo giminaitis Palemonas čia radęs prieglobstį, čia vėliau ir palaidotas. XIII – XIV a ant Seredžiaus kalno stovėjo Pieštvės pilis, užtikrinusi ne tik Nemuno, bet ir Dubysos žemupio gynybą. Pilis ilgai atlaikė stiprius ordino puolimus, nes buvo įrengta patogioje gynybai vietoje. Pirmą kartą pilis minima 1283 m P. Dusburgo kronikoje. Kryžiuočiai ne kartą ją puolė, ne kartą degė ir priešpilis. 1363 m kryžiuočiai apsupo pilį, tačiau jos gynėjams prisidengus nakties tamsa pavyko ištrūkti. Tuščią pilį kryžiuočiai padegė.

Po Žalgirio mūšio Vytautas pradėjo atstatinėti Panemunės pilis. 1412 m ordino magistrui buvo pranešta, kad Veliuonos ir Pieštuvės pilys vėl atstatytos. Tačiau jau XV a  pabaigoje pilis, kaip ir daugelis kitų, neteko savo reikšmės ir visiškai sunyko. Iš papilių išsikėlę žmonės vėliau suformavo Seredžiaus miestelį.

Seredžiaus piliakalnis neapaugęs medžiais ar krūmais, todėl itin įspūdingas. Jis gerai matomas ne tik iš Nemuno slėnio, bet ir nuo šalia einančio Kauno–Jurbarko plento, nuo jo viršaus atsiveria puikios panoramos į visas puses.

KELIONĖS LIETUVOJE

img-773Draugauki.me svetainės autoriai yra pateikę nemažai įspūdžių iš kelionių po mūsų kraštą. Nuostabius aprašymus dažnai lydi puikios nuotraukos, o kartais ir filmuota medžiaga. Taigi, „Kelionės Lietuvoje“ pateikia trumpą įdomiausių šalies vietų sąrašą, kurios gali sudominti įvairių pomėgių ir amžiaus žmones.

A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas – ramus kampelis šalia Druskininkų, apsuptas nuostabios gamtos ir netipiškų medžio skulptūrų.

Straipnis „Panemunė – Raudonės pilis“ pasakoja apie Panemunėje įsikūrusią vieną gražiausių pilių Lietuvoje.

Toliau skaityti KELIONĖS LIETUVOJE

ŠUNŲ VEDŽIOJIMO KONTROLĖ KAUNE

Gavau iš savo bičiulio Jono laišką, kurį ir skelbiu šiandien. Jonas seniai domisi šunimis, jų dresūra, veisimu ir pan. Tad, jo minčių šiais klausimais tikrai verta paklausyti:

„Neseniai paskelbtas Kauno miestų savivaldybės nutarimas dėl šunų vedžiojimo viešose vietose sulaukė didžiulio prieštaringų nuomonių susidūrimo. Primename, jog nuo šiol gyventojai privalo vedžioti savo augintinius ne tik su antsnukiu  http://www.vetmed.lt/veterinarijos-gydytojams-straipsnis-12.php , pririštus prie pavadėlio, o taip pat su savimi turėti skiepų pasą, šuns registracijos pažymėjimą ir maišelį išmatoms surinkti. Šios taisyklės numato šimtines baudas šunų savininkams už jų nesilaikymą.

Manau, jog ši diskusija kilo dėl to, kad valdžia nepatenkinta tuo, kaip gyventojai prižiūri šunis, o šunų augintojai nepatenkinti valdžios skiriamu dėmesiu esamoms problemoms spręsti: šunų aikštelių trūkumui, papildomoms šiukšliadėžėms ir t.t. Ne vienoje interneto svetainėje išgirsime kelias nuomones: „gerai, kad pagaliau sugriežtino taisykles, aš visai nenoriu, kad mano vaikui įkąstų“ ir  „ar turėsime pasivaikščiodami su vaikais uždėti ir jiems apynasrį bei visada turėti kartu su savimi gimimo liudijimą?“. Sprendimas jau spėjo išgarsėti skambiais reidais, kuriuos policija atliko kartu net su Afganistano karo veteranais.

Pakalbėkime apie vedžiojimo praktiką. Vaikščiodamas Panemunės šile su savo šunimi nešuosi visada maišelį išmatoms, šuo visą laiką eina greta su pavadėliu, visą kelionės laiką jį kontroliuoju, kad neskubėtų į priekį, neužkliūtų praeivių. Šuo neagresyvus, todėl nesunkiai jį registravau ir turiu visus reikalingus dokumentus. Tačiau, ar tikrai protinga man einant pasivaikščioti neštis šuns dokumentus – skiepų ir registracijos pažymėjimus? Pirma, tai yra svarbūs dokumentai, o kelionėje su šunimi, kai mes bėgiojame, jie gali susiglamžyti, galiu juos net pamesti. Antra, man net nepatogu tuos dokumentus nešiotis, o dar žinoma atvejų, kai šile apvagia ar net sumuša – ar tikrai reikia rizikuoti? Pažvelkime iš kitos pusės: koks žmogus ves į lauką neskiepytą šunį, kas šiais laikais labai pavojinga? Juk tai turėtų kontroliuoti ne policijos pareigūnai, o veterinarinės klinikos: užsienyje neskiepyti gyvūnai net neapžiūrimi – pirmiausia paskiepyjami. Esant neskiepytam gyvūnui toliau valdžia perduodama policijai – pirmą kartą ji įspėja savininką, kad paskiepytų gyvūną, po savaitės patikrina ir, jei dar skiepai nesuleisti, konfiskuoja gyvūną.

Viskas būtų paprasta, jei visi Kauno šunys būtų registruoti ir tą procesą būtų galima kontroliuoti bei skatinti mokomosiomis akcijomis. Tačiau pasirodo, jog Kaune užregistruota tik apie 7000 šunų, mažiausiai 10 kartų mažiau nei laikoma iš tikro! Dauguma gyventojų savo nenorą registruoti ir mokėti pastovią rinkliavą už augintinį pagrindžia tuo, jog už tai nieko negauna, tačiau pasidomėję sužinojome, jog šių pinigų nemažą dalį gauna įmonė VšĮ „Gyvūnų registravimo centras“, užsiimanti gyvūnų priežiūra, kontrole ir t.t. Nenoru mokėti mokesčio apribojame ir šios įmonės veiklą, kuri gavusi pinigus galėtų užsiimti platesne bei profesionalesne veikla. Galbūt, jei savivaldybė viešai parodytų šių pinigų panaudojimo išklotinę, dauguma šunų savininkų sulaužytų asmeninius įsitikinimus ir greitai suskubtų užregistruoti augintinius. Tačiau šiuo momentu to dar neįvyko, o sklinda tik neaiškios apkalbos apie pinigų „nešvarumą“.

Kita problema – šunų agresyvus elgesys. O ši problema vėl gi kyla tik dėl neatsargių šeimininkų, kurių šuo įkando. Todėl jai sukurtas griežtas „priešnuodis“: antsnukiai viešose vietose dedami net neagresyviems šunims. Nuo šios vietos pradedamas formuoti iškreiptas visuomenės požiūris į šunį – šuo su antsnukiu – baisus šuo. Tuo ne tik ribojama šuns laisvė, bet skatinama baimė ir pamirštama tai, jog šuo žmogaus prijaukintas būti kartu.

Ką daryti su tais neatsargiais šeimininkais? Priversti išklausyti dresūros kursą savo augintiniui. Manau, jog dresūros pažymėjimas privalo būti įtrauktas į pagrindinių šuns dokumentų sąrašą. Visi šunys be išimties privalo praeiti dresūros kursus, o šeimininkai – bent minimalius šuns elgsenos kursus. Tada sumažėtų žmonių, tempiamų pitbulių už pavadėlio ar moteriškių, besivaikančio pabėgusį vilkšunį, skaičius.

Šiai dienai problema taip ir lieka neišspręsta – reikalinga abiejų pusių profesionali diskusija. Negalima taip imti ir kurti griežtas taisykles, kurioms analogo nėra senojoje vakarų Europoje.  Negalima šuns auginti be taisykių ir šuns augimui būtinos drausmės. Verta pagalvoti apie viešus mokymus su grupiniais mokomaisais šunų pasivaikščiojimais ir pan. Gal dalį pinigų skyrusi dresūros iniciatyvinei grupei savivaldybė galėtų taupyti policijos ir Afganistano karo veteranų laiką?

Liūdna, jog abi pusės nenori pasiduoti viena kitai ir iki šiol girdime dar daug nepatenkintų kalbų abiejose barikadų pusėse…“