Categories
Esė Gintauto dienoraštis

Laukinės žąsys

Skelbiu Lietuvoje laukinių žąsų epidemiją. Viena iš jų nutūpė ir jau keletą dienų nesitraukia nuo prie mano namų esančių elektros linijos stulpo laidų. Nutūpė ir karksi, nei dieną nei naktį ramybės neduoda. Bet šiaip graži visai, raina tokia su blizgiais atspalviais kakle ir galvoje. Ir laikysena ne kasdienė, išdidi, kilni, bet šiek tiek nerimastinga, įtempta ir nuolat kažką reflektuojanti.

Viena laukinė žąsis būtų nieko, bet jų, kaip sakiau, jau matyt, koks pandeminio laipsnio paplitimas. Kur bekeliautum, kur benuvyktum, žiūrėk jau ir tupi šalia. Už minutės jau ir pasakoja ką nors. Klausai iš mandagumo. Taip jau auklėtas. O žąsis yra žąsis – gerokai supaprastintas kranklys. Kai paskutinį kartą buvau turguje, specialiai pirkau antį, nes į žąsų pusę net pažiūrėt negalėjau. Ir dabar gal tik kiaušinį kietai virtą galėčiau suvalgyt, nors niekad iki šiol nesu bandęs ir nežinau, kur tokių gauti.

Apie politiką su jomis nepakalbėsi, ne vien todėl, kad jos crack‘ina be perstojo, kad paties net balso nesigirdi, nors vienas žąsies advokatas man kartą aiškino, kad laukinės žąsys nori klausyti ir diskutuoti ir kad reikia tiesiog garsiau kalbėti ir stengtis perrėkti jas. Deja, deja, niekad nerėkiau ant vištų, tai ir ant žąsų kažkaip nesigauna. Leidi jai kalbėti. Man balsas brangus, gal prireiks skęstant ar miške pasiklydus prisišaukti pagalbos. Gal ta pati žąsis išgelbės, jei bus kelioms sekundėms nutilus ir išgirs mane.

Mojuoju ranka, tarsi sau, praeidamas kas kart pro šios rūšies eilinį sparnuotį. Iš aukštybių atsako nesitikiu.

laukines zasys

Categories
Esė Gintauto dienoraštis Sveikata

PANDEMIJA IR GRIPAS

hormonine-kontracepcijaMes senjorai, pastebėjau, vengiame dienoraštyje aktualių temų. Jas pasiliekame dažniausiai aptarti prie stalo ar telefonu su artimais žmonėmis.  O rašiniams skiriame savo kūrybingumą, žinias, patirtį ar tiesiog dalijamės praktiniais patarimai. Tiesiog, kitaip žiūrime į vertę ir į tai ką galima paversti verte praturtintu dalyku. Tikriausiai tai ir yra mūsų amžiaus bruožas – šioks toks gebėjimas skirti grūdus nuo pelų.

Su gripo pandemija lygiai tas pats. Medicinines kaukes dėvi dažniausiai jauni ir vidutinio amžiaus žmonės. Mačiau gal tik vieną kitą senjorą užsrišusį tą sterilų marlį ir chirurgiškai puošniai žygiuojantį per miestą. Tačiau lėta eisena ir lazdukė nelabai, tiesą sakant, prie visų tų atributų derėjo. Gal geriau reikėjo kokį ryškiaspalvį šaliką nusipirkti?