Categories
Medicina Rasmos dienoraštis

HUMORAS PADEDA GYVENTI SU NEGALIA

Ar  gali PL sergantis  žmogus  gyventi  pilnavertį  gyvenimą ir dargi jaustis laimingu?  Mano rankose EPDA leidžiamo žurnalo Nr. 9, kuriame radau žurnalistės pokalbį su keturiasdešimties metų amžiaus anglu Tom Isaacs, kuris susirgo Parkinsono liga pačioje jaunystėje, būdamas 27. Tomo trylikos metų gyvenimo su Parkinsonu patirtis – akivaizdus įrodymas, kad mūsų gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo medikamentinio gydymo, bet ir požiūrio  arba  santykio  su liga. Pažvelkite į Tomą nuotraukoje – linksmas, savimi pasitikintis, su nugalėtojo šypsena veide žmogus, 2008m., pažymint Pasaulinę PL  dieną, per 12 dienų nuėjęs 130 mylių nuo Leeds iki Liverpool ir surinkęs 350 000 svarų Parkinsono ligos tyrimams.

Tomas – vienas iš THE CURE PARKINSON‘S (PARKINSONO  LIGOS IŠGYDYMAS) fondo įkūrėjų,  EPDA ( EUROPOS PARKINSONO LIGOS ASOCIACIJOS) tarybos narys, knygos „SHAKE WELL BEFORE USE“ (PRIEŠ VARTOJIMĄ PAKRATYKITE) autorius.

Stiprių žmonių pavyzdys stiprina ir moko. Tikiuosi, kad Tomo atsakymai į žurnalistės  klausimus bus  mums pastiprinimas, patvirtinantis, kad veikla, tikslas, optimizmas – žalia šviesa kelyje į išgydymo viltį.

Kaip progresavo liga per 13 gyvenimo su Parkinsonu metų?

Pamažu. Pradžioje Parkinsonas neturėjo didesnio poveikio mano fizinei būsenai – tai buvo  daugiau psichologinė problema. Dabar aš jau susitaikiau su liga ir nors fiziškai jaučiuosi silpnesnis, optimistiškai žiūriu į ateitį. Dažnai negaliu pajudėti arba kankina stiprus tremoras,  bet būna dienų, kai jaučiuosi gerai. Viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio į ligą ir gyvenimą su ja.

Kaip skiriasi tavo gyvenimas  kai tau buvo 20 ar 30  metų ir dabar kai esi 40?

Dabar, nors ir sirgdamas PL, gyvenu pilnavertį gyvenimą. Kai man diagnozavo PL, aš stengiausi gyventi „normalų“ gyvenimą, bet nesuvokiau, kaip tą daryti. Dabar aš susitaikiau su liga ir prisitaikiau  prie jos.

Kiek vaistų vartoji kasdien?

Šešias gydytojo paskirtas tabletes. Kartu su papildais susidaro 30 tablečių kasdien. Aš linkęs  išbandyti naujus vitaminus ir papildus.

Ką manai apie PL išgydymo galimybes?

Esu optimistas. Šiuo metu atliekama daug tyrimų. Mano manymu trijų ar ketverių metų laikotarpyje turėtų įvykti didelių pokyčių.

Kaip padeda tokios asociacijos kaip EPDA?

Jos padeda sutelkti pasaulio mokslo pajėgas ir nukreipti į pacientą bei stiprinti pacientų, mokslininkų ir medikų vienybę.

Kokie dar veiksniai priartintų PL išgydymo galimybę?

Reikia didesnio mokslinio ir tiriamojo darbo finansavimo.

Tu turi aštrų jumoro jausmą…

Humoras padeda gyventi su Parkinsonu. Kai žmonės mato mane drebantį, suprantama, kad jie žiūri į mane su užuojauta. Jeigu būsi išdidus, jausiesi labai blogai, tačiau humoras paverčia gailestį į pagarbą – už parkinsono simptomų žmonės pamato slypintį mano tikrąjį aš.

Rasma  Zlatkuvienė

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė

Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Visuomenė

VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA

Na štai. Niekaip nenuslėpsi senatvinių užsimiršimo požymių, nors ir kaip besistengčiau protingai ir mandrai Jums kasdien kažką parašyti. Vakar su didžiausiu užsidegimu parašiau tokį pakankamai filosofinį rašinuką apie Vėlines, o šiandien rytą su tokiu pačiu stipriu nusivylimu supratau, kad Vėlinės juk šiandien, o vakar buvo Visų Šventųjų diena.

Na, gerai, prisipažinsiu, jog nusivylimas nebuvo toks jau stiprus. Tiesiog akimirką nusiminiau ir tiek. Aš stengiuos į viską optimistiškai žiūrėt ir nekreipiu per daug dėmesio į tokias klaidas. Mano vaikai ir anūkai ne ką mažiau klysta, užsimiršta ir taip toliau. Taigi, mums vyresniems tai reiktų tik dar labiau atleisti.

Vis dėl to didelio nusižengimo nepadariau. Tiek Vėlinės tiek Visų Šventųjų diena yra skirtos pagerbti mirusiesiems. Tačiau lapkričio pirmąją reikėtų minėti mirusiuosius šventuosius, o lapkričio antroji skirta visų mirusiųjų pagarbai.

Mūsų laikais labai sunkus uždavinys yra kalbėti apie šventą žmogų. Pats žodis „šventas“ yra praradęs aiškią prasmę ir labai keistai prapuolęs mūsų kalboje. Ar jūs galėtumėte ką nors įvardinti, kas Jūsų gyvenime būtų šventa? Kuomet mes kalbame apie nežemiškus, mus stebinančius dalykus mums lengviau ir suprantamiau naudoti tokius žodžius kaip „nerealus, „kietas“, „fantastiškas“, „superinis“, „šūstras“ ir pan.

Šventas žmogus yra fenomenas. Nežinau ar juo gimstama ar galima tapti, patyrus nušvitimą, tačiau visa tai yra didžiulis ir mums nesuvokiamai glaudus santykis su Dievu. Šie žmonės yra panašūs į Dievą. Tobulai atsidavę žmonėms, Dievui, bet pamiršę save. Tačiau ar įmanoma su daugeliu kalbėti apie Dievą, dieviškumą? Kaip ir šventumo atveju, mes labai prastai suvokiame Dievo prasmę. Ar mums reikia Jo, ar pasigendame mes Jo?

Na, nelabai. Pratesiu savo vakarykštes mintis. Ir priminsiu, jog mes nesustojame šiuolaikiniame gyvenimo tempe ir mąstymo sraute pirmiausiai dėl savęs. Dėl ko tiek daug nerviškai ir psichiškai išsekusių žmonių? Juk mes savęs netausojame ir nuvarome iki tokios ribos, iš kurios be pasekmių negįžtame. Nesustojame dėl šeimos, vaikų, tėvų, dėl draugų, dėl gatvėje sutikų žmonių. Tad, kada gi mes galime sustoti dėl kažkokio Dievo?

Mums juk svarbiausia spėti laiku, atiduoti laiku ir pradėti laiku. Nes tuomet viskas gali sugriūti. Tačiau griuvimas prasideda nuo užsimiršimo, o ne nuo atsilikimo nuo terminų. Nuo užsimiršimo nuo savęs, nuo šeimos, nuo kultūros, nuo istorijos, nuo vietos, nuo aplinkos, nuo pasaulio, nuo sustojimo. Gal ir nuo Dievo?