Žymų Archyvai: paauglystė

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė

DAR KELETAS KNYGŲ

Praeitame dienoraščio įraše, žinoma, paminėjau tik keletą savo mėgiamų knygų. Jų yra kurkas daugiau. Tačiau kuomet pradedi pasakoti, išsiplėtoji ir žiūri, kad jau nelabai yra vietos dar šį bei tą paminėti.

Dažnai mastau, kodėl man niekada nedarė įspūdžio gėlių vaikų, hipių kultūros literatūra. Juk šie laikmečiai kaip tik sutapo su mano paauglyste ir daugelis mano draugų visaip kaip stengėsi sekti paskui šį laisvės ir sąlyginės nepriklausomybės (nes vis dar buvome Tarybų Lietuva) vėją. Klausėsi roko muzikos, atitinkamai rengėsi ir pan. Tačiau man šis judėjimas nebuvo labai artimas. Įskaitant ir knygas, kurias mano kolegos ryte rijo. Nei Henrio Deivido Toro „Voldenas, arba gyvenimas miške“ nei Džeko Keruako „Kelyje“ man nedarė jokio poveikio.

Man ta laisvė atrodydavo kažkokia labai ribota, pasibaigianti ties automobilio galine sėdyne ar į didžiulį, gamtoje vykstantį, roko festivalį atvykusių turistų palapinėje. Juk laisvė nėra žmogaus elgesys: galiu daryti tai ir tai, nesvarbu čia ar ten, nesvarbu kaip, ypač nesvarbu kodėl. Mano manymu, laisvė yra vidinis pojūtis. Juk vienas žmogus gali jaustis žymiai laisvesnis sėdėdamas vienutėje, nei žmogus, kuris atsidūręs miesto viduryje, gali pasirinkti eiti į bet kurią pusę.

Tačiau priešingai man labai patiko prancūzų rašytojas Mišelis Houlbekas (Michel Houellebecq), kuris dažnai savo romanuose aprašo tuos laikus, tačiau iš visai kito kampo. Mišelio romanai gana šiurkštūs ir dažną senjorą ar senjoritą gali papiktinti, bet juose atskleidžiama šių „laisvųjų“ judėjimų esmė.

O ji yra labai paprasta. Tiesiog XX a. viduryje daugelis žmonių tapo tarsi mūsų civilizacijos „šalutiniu produktu“, kuriam nebebuvo kur tramdyti savo abejingumo, šaltumo, iškreiptų fantazijų, kasdienybė nuobodulio ir taip toliau. Ir štai suklestėjo sekso turizmas, sekso revoliucija, įvaraus tipo „laisva“ muzika (rokas, Bitlai ir kt.) ir jokiais varžtais nevaržomas elgesys.

Karai buvo pasibaigę, ekonomika įsivažiavusi, žmonės pradėjo ramiai ir užtikrintai gyventi. Ir štai viskas sprogo. Visa žmonijos istorija pažymėta tuo, kad žmogui reikia „kažko daugiau“. Tas kažkas dažniausiai būna laisvas ir nevaržomas gyvenimas. Sodoma ir Gomora. Šie miestai sudegė. Po šiuolaikinės orgijos gimė gausi karta be aiškios kilmės, be tėvų, be giminės, be praeities. Kaip tik laiku atsirado skaitmeninis kompiuterijos pasaulis, internetas, kuriuose galėjo apsigyventi šie naujieji žmonės.

Gal dėl to Mišelis Houlbekas ir buvo toks įžvalgus, nes ilgai dirbo kompiuterių inžinieriumi ir programuotoju. Ir tik 40-ies pradėjo rašyti. Būtinai paskaitykite jo „Platformą“, arba „Elementariąsias daleles“.