Žymų Archyvai: oro gurkšnis

MARIJA

Prieš keletą metų senąjame Vilijampolės turguje pamačiau mažą senučiukę, drebančiose rankose laikančią kažkokį baisiai nešvarų, bet kokią spalvą praradusį daiktą. Tiesiog pagailo man jos ir sumokėjau prašomus penkis litus, o namie įvairiomis valymo priemonėmis ir šepečiais padirbėjusi, atradau senovišką, melchioro siūlais nuostabiais raštais išpintą vazelę, kurią pritaikiau saldainiams dėti.

Kartą į svečius užėjusi kaimynė atkreipė dėmesį į tą tikrai menišką kūrinėlį. Kai papasakojau vazelės atsiradimo mano namuose istoriją, ji netikėtai prisipažino gerai žinojusi mano matytą senutę. Išviriau arbatos, dėl jaukumo uždegiau žvakę ir išgirdau netikėtai graudų ir pamokantį pasakojimą.

Pasirodo, kaimynė su Marija buvo tolimos giminaitės. Jaunystėje buvusi neeiline gražuole, Marija beprotiškai įsimylėjo vieną princą, degančiom akim ir daug žadantį. Daug kas atkalbinėjo ją nuo draugystės su tokiu plevėsa, bet Marijos meilė buvo akla, susuko jis jai galvą visiškai. Todėl jau niekas nebesistebėjo, kai pavasarį jie iškėlė vestuves ir apsigyveno jo tėvų namuose. Nors buvo pirmasis pokario dešimtmetis, laikmetis nelengvas, Marijos namuose nieko netrūko. Apsukrusis jos vyrelis aprūpindavo ją ir dvi pamečiui gimusias dukras. Įvairių, tuomet deficitinių produktų netrūko ne tik šventiniam stalui, bet ir kasdienai, nuo rūbų gausybės ir įvairių daiktų spintos lūždavo. Gal todėl, įsisukusi į šeimyninio gyvenimo kasdienybę, atidavusi visą save dukrelėms, Marija tarsi nepastebėjo, kad jos vyras vis dažniau nenakvodavo su šeima, kad vis dažniau jai vienai tekdavo kuopti alkoholikų uošvių ir jų svečių prišnerkštą namą. O ir pats princas dažnai pareidavo su kvapeliu, rūbais, persismelkusiais moteriškais kvepalais.

Kai vieną vėlyvą rudenį paauglė vyresnioji susirgo plaučių uždegimu, Marija ją leisgyvę išvežė į ligoninę, visą naktį praklūpojo ties lova, melsdama sveikatos jai ir visai šeimai. Tik paryčiais, kai mergaitei karštis atlėgo, tekinom parbėgo namo, nes mažylė palikta viena. O ten laukė tragedija. Per naktį lėbavę uošviai jau buvo sumigę, o visame name tvyrojo aštrus smalkių kvapas. Marija rado savo mažylę ramiai miegančią lovelėje. Amžinu miegu. Iš visų, tą naktį namuose buvusių, gyvas išliko tik uošvis, bet ir tas jau niekada iš patalo nebesikėlė – smalkės paveikė jo smegenis.

Po dukrelės laidotuvių Marija sąžiningai prižiūrėjo vyro tėvą iki pat mirties, bet jam tos priežiūros kaip ir nereikėjo, vis pirštu rodydavo sau į gerklę ir be garso, vien lūpas krutindamas, kažką vapėjo. Vyresnioji dukra po ligos labai sunkiai kabinosi į gyvenimą, įvairiausių komplikacijų vis atsirasdavo, daug laiko praleisdavo ligoninėse, be vaistų jau nebegalėjo gyventi. Mariją po visų nelaimių tarsi kažkas pakeitė, nei ji juokėsi, nei verkė, neturėjo ji draugių, nebendravo su giminėmis. Todėl ne visi net ir sužinojo, kada ji palaidojo savo vyresnėlę, kuri, užspringusi oro gurkšniu, daugiau nebeatsigavo. Retai ji išeidavo iš namų, bet kažkas matydavo einančią – tiesią, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusią, žvilgsnis bereikšmis, į tolumą įsmeigtas. Jos vyrą giminaičiai keletą metų vis dar sutikdavo kokioj prirūkytoj kavinėj tai vienos, tai kitos jaunos merginos glėbyje. Turtingas juk buvo, biznierius. Plačiau apie Mariją giminė sužinojo, kai mirė jos pasakų princas, užgėręs kažkokio surogato, o netrukus po jo laidotuvių į Marijos namus, kelių draugelių lydima, atvyko jauna gražuolė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji esanti tikra ir vienintelė jos vyro duktė ir kad namas testamentu priklausantis tik jai. O Marija daugiau niekada čia nebepageidaujama.

…seniai su kaimyne išgėrėm ataušusią arbatą ir žvakė vos vos ruseno. Sėdėjom abi pritilę, bijojau pajudėti, taip sunkiai širdį prislėgė tas pasakojimas, bet rūpėjo dar pabaigą sužinoti…

O pabaiga tai ir visai niūri. Apie dešimt metų Marija pragyveno užmiesty, suklypusioj medinėj lūšnoj, neturėdama elementariausių patogumų, versdamasi įvairiausiais atsitiktiniais darbeliais – kam daržus paravėdavo, kam vaikus pasaugodavo, retkarčiais atvažiuodavo į miestą, kad turguje parduotų kokį niekniekį, dar nuo tų gerųjų laikų užsilikusį. Mano kaimynė atsitiktinai ją susitikusi ir, sužinojusi apie taip liūdnai pakrypusį jos gyvenimą, pasisiūliusi padėti, bet Marija išdidžiai nuo visko atsisakiusi. Pasiligojusią, visiškai išsekusią Mariją surado ir išvežė į senelių prieglaudą. Nieko nevalgė ir negėrė Marija valdiškuose namuose, tik gulėjo užsimerkusi ir rankas ant krūtinės sunėrusi.

Vieną rytą ji išėjo prie savo mergaičių. Visam laikui…

Tokia mano saldaininės išlikimo istorija.

Danutė

INTERNETO GALIA

Virtualioji erdvė įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip gaivaus oro gurkšnis ištroškusiems naujų žinių, naujo pažinimo. Šiandien pavarčius interneto puslapius, galime sužinoti, ką rašo Amerikos laikraščiai apie naujai išrinktą prezidentą, ką apie tai mano mūsų valdžion išrinktieji, be abejo, nepraslys pro akis nepastebėtas straipsnis apie tai, kelintą kartą skiriasi ir vėl tuokiasi kuri nors vietinė žvaigždutė arba kaip vangiai naujieji seimūnai renkasi savo valdžios pažymėjimų atsiimti. Internete rasime teatrų repertuarus, autobusų maršrutus, neišeidami iš namų galėsime pasitikslinti oro temperatūrą prie Viduržemio jūros ar lėktuvo skrydžio laiką, jei ruošiamės ten keliauti, palydovinio ryšio pagalba galėsime iš paukščio skrydžio aukščio nevaržomai apžiūrėti savo namo stogą, kiemą, netgi medžius suskaičiuoti šalia. Garbė tam, kas sugalvojo video pokalbių ryšį, tai dabar bet kuri močiutė, maišydama sriubą ant viryklės, gali tuo pačiu džiaugsmingai plepėti su vaikaičiais, esančiais anapus Atlanto.

Net ir lietuviškas problemas galim išspręsti patogiai drybsodami ant sofutės. Mūsų paslaugoms bet kokios internetu leidžiamos operacijos – galime sumokėti mokesčius, iš kito pasaulio krašto parsisiųsdinti norimą prekę, parašyti laiškelį draugui, gyvenančiam anam gatvės gale ar nusiųsti mylimam žmogui gėlių puokštę. Pažinčių portalai taip pat be darbo nesėdi, aktyviai siūlo, bet ir paklausa nesiskundžia…

Va, pastaruoju metu sužinojom, kad, bręstant naujai ekonominei krizei, bankai sujudo, siūlo tautiečiams išpurtyti visas kojines namuose ir nešti savo pinigus atgal į terminuotus indėlius, dar ir palūkanų procentus didesnius prideda. Jei atsitiks kokia bėda, pinigėliai bus grąžinti 100%, juk įsigaliojo nauja indėlių draudimo tvarka. Tik ar mes esam užtikrinti tuo saugiu laikotarpiu? Labai norisi tikėti. Nors jau tiek kartų buvom apgauti, suvedžioti ir palikti likimo valiai…

Manau, kad ilgainiui prigis ir išpopuliarės konsultacijos internetu su šeimos gydytoju. Vis vien mes dažniausiai gydomės patys, žinom visus mums tinkamus vaistus, beliks tik, kad gydytojas patvirtintų mūsų nuomonę. Taip sutaupysime laiko ir nervų bevarstant poliklinikų duris.

Taip, internetas – galinga jėga. Bet atidžiau apsidairykime – jis baigia užvaldyti mus, jis virsta energetiniu vampyru, jis vagia mūsų laiką, jausmus, saldaus miego minutes. Mes dūstam be interneto, jei kurią dieną nepanaršom virtualioj erdvėj, mes neramiai dairomės, tuksi nuojauta, kad kažkas atsitiko be mūsų žinios, kad mes kažką praleidom, gal pamiršom… Šis tarptautinis voratinklis neturi valstybinių sienų, jam nesvarbu tautybė ar odos spalva. Sumaniai paruošęs skanų jauką, jis pamažėl įtraukia mus į savo pinkles…

Pagalvokim ir prisiminkim, kada paskutinį kartą buvom susitikę su senu ir mielu jaunystės dienų bičiuliu? Šiaip sau, be progos. O su tolimu giminaičiu iš kito Lietuvos pasviečio? Geriausiu atveju parašom jam elektroninį laišką su neprašančiu atsakymo klausimu „kaip gyveni“, na, dar švenčių proga tam pačiam internete susirandam virtualų atviruką su banaliais, niekam nežinomo autoriaus sugalvotais žodžiais, o juk visai neseniai džiaugdavomės gavę mielą popierinį laiškelį su pažįstama rašysena išvedžiotais, o dėl to ir mielais žodžiais.

Jau ir artimi žmonės šiandien susitinka vienam dideliam giminės rate tik kurio nors laidotuvėse. Aprauda mirusįjį, pasidžiaugia viens kito išstypusiais vaikais ar anūkais ir vėl išsiskiria kuriam laikui su nebyliu klausimu mintyse „kas sekantis?“ Mano atmintyje dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai po atlaidų į močiutės sodybą kaime sugužėdavo arti šimto giminaičių su pačiais mažiausiais ant rankų, netilpdavo visi gryčioj, kieme tiesdavo stalus…O, kokia būdavo šventė! Nes visi artimai giminiuodavosi, žinojo viens kito bėdas ir džiaugsmus.

Ar pastebėjot, kad mūsų namai tapo didesni ir mes turim daugiau patogumų, bet mūsų pačių liko mažiau, nes namų dydis mus užgožė. Šiuolaikinės technologijos mums davė daugiau informacijos, tačiau sužlugdė norą patiems mąstyti ir kurti, mes įgavom daugiau teisių, bet praradom dėmesį vertybėms, mes skiriam didžiules lėšas užterštos aplinkos valymui, tačiau vis daugiau teršalų nusodiname savo sugrubusiose sielose.

Kada paskutinį kartą paėmėm į rankas knygą, aplankėm nusenusius tėvus, padėjom negalios ištiktam – retorinis klausimas… Šiandien laisvai galim skraidyti į tolimiausius pasaulio kampelius, o ar pažįstam visus savo namo kaimynus? Atlyginimų vidurkis padidėjo, o ar kas suskaičiavo kiek kartų išaugo skyrybų skaičius? Tauta sensta, gimstamumas ženkliai mažėja, beje, ir gimusius čia, tėvų ir protėvių žemėje, mes išvežam gyventi svetur, nes ten duona šiandien yra skalsesnė, mes išmokom labai skubėti ir visai pamiršom laukti.

Tokia šiandien kasdienybė ir tokia mano nuomonė.

Šiuolaikinė technologija leidžia jums skaityti šitą straipsnį arba ramia sąžine išmesti jį į šiukšlių dėžę…

Pagarbiai, Danutė