Žymų Archyvai: Nemunas

ZITOS DIENORAŠTIS

Sveiki, gavome laišką iš ko gero aktyviausios draugauki.me lankytojos Adelės. Štai jis:

MŪSŲ ZITA

Pasigirsiu… turtingas mūsų Jurbarkas. Džiaugiamės, kad miestas įsikūręs ant trijų upių krantų, didžiuojamės palei Nemuną nusidriekusiomis pilimis ir t.t., tačiau didžiausi turtai slypi kitur. Tai žmonės. Kartais tokie paprasti, lyg niekuo neišsiskiriantys.

Šį kartą aš kalbėsiu apie Zitą, dažniausiai vadinamą Zitele. Kalbėsiu apie moterį paprastą, bet visų matomą. Mūsų akys jau priprato prie sėdinčiųjų invalido vežimėliuose, tačiau retas kuris nepastebime jų sutikę kelyje, renginyje ar koncerte. Negaliu kalbėti už visus, tačiau aš sutikusi Zitą, nematau jos negalios. Tik paraginta suvokiu, kad ji pati nepakels puodelio arbatos, nenusišluostys ištryškusios ašaros, nepaims dovanoto gėlės žiedo.

Pirmą kartą Zitelę pamačiau televizijos laidoje ir nuo to laiko neturėjau ramybės, taip norėjau susipažinti. Su Zita lengva bendrauti, aš iš jos daug išmokau. Tvarkingi namai traukia kaimynus ir draugus. Sunku suprasti, kaip ji sugeba tvarkyti savo gyvenimą, išgyventi asmenines bėdas, visada gražiai atrodyti, vadovauti neįgaliųjų klubui „Svaja“.

Senokai žadėjau Zitelei padėti susirasti kituose rajonuose gyvenančius likimo draugus. Dedu viltis, kad man pagelbės   www.draugauki.me. Jau įsivaizduoju kaip Zita diktuoja telefonu savo mintis, o aš užrašau ir išsiunčiu. Sulaukusios atsiliepimų abi džiaugiamės ir aptariame.

Yra dar viena svajonė – padėti Zitai įsigyti kompiuterį. Kaip laikraštį ar knygos lapus, taip ir kompiuterio pelę jai pavedžiotų globėjai ar užsukę draugai. Man taip norisi, kad ji savo akimis pamatytų, dalyvautų, suteiktų stiprybės nusivylusiam.

Pavartykime  LPD Jurbarko skyriaus ir „Svajos“ klubo bendravimo dienoraštį.

Radijo laida  LR, 2008 08 05, 19.05   Sveikinimų ratas

Šiandien jurbarkietė, neįgaliųjų klubo „Svaja“ pirmininkė Zita Bartusevičienė švenčia gražią 55 metų sukaktį. Švenčia apsupta klubo narių, kaimynų ir draugų.

Dažni telefono skambučiai byloja apie tai, kiek daug žmonių linki viso ko geriausio trapiai, daug metų prie invalido vežimėlio prikaustytai, moteriai.

Manau nesuklysiu, jei daugelio Jurbarko neįgaliųjų vardu pasakysiu: „Ačiū, Zitele, kad Tu esi! Tu daug kam padėjai suvokti, kad pati didžiausia vertybė gyvenime yra gyvenimas. Tu moki juo džiaugtis ir imti viską, ką jis duoda. Kai viltys viena po kitos atkrinta, esi tvirta ir rami. Kenti, bet esi išdidi.“

Jurbarkiečių parkinsonikų vardu sveikinu gražaus jubiliejinio gimtadienio proga ir sakau: „Tu esi stipresnė už likimą. Būk dar ilgai, ilgai…“

Skyriaus pirmininkė Irena Mačiulienė

Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos Jurbarko skyriaus leidinys Nr.1(20) 2008 m. rugpjūčio 5 d.

SPECIALUS PROGINIS PRIEDAS /sutrumpintas/

ŽIUPSNELIS IŠ ARCHYVO

1953 metų rugpjūčio 5 dieną Suvalkijoje gandras nešiojo vaikučius. Keletą jų nunešė ir paslėpė kopūstuose šalia Kukarskės gimdymo namų. Tuo tarpu jauna, Kidulių pakraštyje gyvenusi, Bosų šeima ieškojo savo meilės vaisiaus. Ir atsitik man taip – Bosai gandro dovaną surado netoli namų. Pasirinko jie mergaitę pačią gražiausią iš gražiausių, parsinešė į namus ir pavadino  Zitos vardu.

Zitelė augo mylima ir saugoma nuo piktos akies. Bėgiojo, krykštavo, augo didyn ir vis gražyn, gražyn…. Kaipgi negražėsi, kai lemta gyventi nuostabios gamtos prieglobstyje, Sudarge. 1968 metais, paklausiusi nuoširdžių Sudargo mokytojų patarimo, išvažiavo tęsti mokslų, semtis pedagoginių žinių Kapsuko pedagoginėje mokykloje.

Daugelio bernelių akys sukosi Zitelės pusėn, bet ji kaimynų tarpe nerado tokio, kuris širdelę suvirpintų. Tuo pasinaudojo jaunikaitis iš kitos pusės Nemuno. Paliko Zita poetų apdainuotą Suvalkiją. Paliko, bet nepamiršo. Dar ir dabar ji sapnuoja Nemuno šlaitus, pilnus gėrybių miškus, nuostabius žmones ir ištikimus draugus.

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė

PANEMUNĖS PILIS

Taigi, imuosi to, ką buvau prisižadėjęs. T.y. pratęsti pasakojimą apie kelionę panemuniu. Aplankę Raudonės pilį mes toliau judėjome į priekį, Jurbarko link. Gėrėdamiesi nuostabiais vaizdais – vienoje kelio pusėje aukštos kalvos su čia įsikūrusiais kaimeliais, kitoje pusėjė lygumos ruožas ir vingiuojantis Nemunas, už kurio tolumoje matosi besikeičiantis gamtos kraštovaizdis –  privažiavome antrą mūsų kelionės stotelę, Panemunės pilį. Atmetus Trakų pilies išskirtinę vietą, kurioje ji įsikūrusi, t.y. ežero viduryje bei reikšmingą istorinę prasmę, man rodos, kad tiek Raudonės tiek Panemunės pilys nieko nenusileidžia šiai pagrindinei Lietuvos tvirtovei.

Panemunės pilis pagal architekūrą priskiriama renesanso stiliui ir buvo skirta rezidencijai bet ne gynybinei funkcijai. Vėliau kiti savininkai pilį pertvarkė ir ji įgavo klasicistinių bruožų. Tad, šiuo metu, kaip ir dauguma senų statinių, savimi byloja apie įvairius istorinius laikotarpius ir jų žmonių papročius.

Apsidžiaugėme, kad veikė pilies vidaus ekspozicija. Tad pirmiausia ten ir pasukome. Kaip papasakojo bilietų pardavėja, ne visa pilis iki galo buvo įrengta. Ištisas korpusas nuo pat pastatymo pradžios taip ir neturėjo savo paskirties. Nors kiek galėjome suprasti vaikščiodami jame, numatytos buvo įvairios reprezentacinės salės, priimamieji bei gyvenamos patalpos.

Šiuo metu pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai, kuri čia rengia nuolatines studentų darbų parodas.

Su pilimi siejasi ir keletas svarbių istorinių faktų. XVIII a. antroje pusėje pilis atiteko LDK generolui Antanui Gelgaudui, kuris buvo vienas pagrindinių 1831 m. sukilimo vadų. Deja, sukilimas buvo numalšintas, o generolas jo metu žuvo. Gelgaudų šeimyna būtent ir pertvarkė pilį bei jos aplinką klasicistiniu stiliumi. Buvo įrengtas didžiulis parkas su šešiais kaskadiniais tvenkiniais. Tačiau ne kartą buvo viskas niokojoma ir ardoma. Bet džiugu, kad po truputį viskas šioje vietoje tvarkoma ir akį patraukia šimtai detalių. Jas ir bandėme fiksuoti fotokameromis. Pasigrožėkite ir būtinai patys aplankykite!