Žymų Archyvai: Nemunas

Besijuokianti vasara

Upės vanduo pro šalį teka labai tyliai. Aš jo dažniausiai negirdžiu. Nebent kai ankstesniais laikais Raketa Nemunu praskriedavo vėžlio greidžiu, tuomet išgirsdavai vandenį teliuškuojantį į krantą mikrobangelėmis. Bet tai ne tekėjimas, o tiesiog vandens garsas. Pats judėjimas, tėkmė, kelias yra negirdimi, neužuodžiami, nematomi ir neliečiami. Šiuo atveju filosofų mėgstama metafora yra smėlis su miriadais kruopelyčių, kurias tuo pačiu metu turi saujoj ir kiekvieną akimirką netenki pro pirštus tyliai byrant ant žemės.

O vasara? Taip! Ji yra labai melancholiška ir emociškai gili, slepianti šį savo rafinuotumą už karštos saulės, triukšmingų maudynių, linksmų vakaronių vėsumą išsaugojančiuose gamtos kampeliuose ir kitų aktyvaus poilsio fragmentų, kurie įaudrina kūnus, mintis tiek, kad dažniausiai rudenį žmonės, tarsi, atsitokėja po ilgo ir gilaus sapno. Ima nustatinėti sau keisčiausias diagnozes.

O būtent vasaros metu ta nunuilstanti tėkmė ir judėjimas atsitrenkia su žmogaus akistata visu pilnu ir stambiu planu. Smėlis, kurį saujomis spaudžiame ir minkome prie jūros, jūra (!) – tokia hipnotizuojančiai lėta, tarytum bet kuriuo momentu galinti sustingti į vieną šiltą ledo gabalą, miškas – su tomis pačiomis dvejomis iš gilumos žvelgiančiomis ir viską stebinčiomis akimis, pagaliau išsiruošimas ir judėjimas atostogauti – norėdami savo atostogomis sustabdyti judėjimą, mes vietoje to, patys pradedam judėti.

Vasara juokiasi. Žaiskit, galvoja, linksminkitės, džiaukitės, šėlkite! Tikrai nereikia kasdien galvoti apie tai, kas yra kuriama ne tavo rankomis, ne tavo mintimis ir iš tavęs nereikalauja nė lašo pagalbos.

besijuokianti vasara

PALEMONO KALNAS

Labai susidomėjusi perskaičiau Joanos straipsnelį apie mėlynąjį palemoną ir prisiminiau beturinti  nuotraukų su didingojo Palemono vardu pavadinto kalno vaizdais. Toks kalnas yra Seredžiuje, supiltas XIII amžiuje. Čia buvo garsi senovės lietuvių šventvietė. Pasak legendos, Nerono valdymo laikais iš Romos pabėgęs jo giminaitis Palemonas čia radęs prieglobstį, čia vėliau ir palaidotas. XIII – XIV a ant Seredžiaus kalno stovėjo Pieštvės pilis, užtikrinusi ne tik Nemuno, bet ir Dubysos žemupio gynybą. Pilis ilgai atlaikė stiprius ordino puolimus, nes buvo įrengta patogioje gynybai vietoje. Pirmą kartą pilis minima 1283 m P. Dusburgo kronikoje. Kryžiuočiai ne kartą ją puolė, ne kartą degė ir priešpilis. 1363 m kryžiuočiai apsupo pilį, tačiau jos gynėjams prisidengus nakties tamsa pavyko ištrūkti. Tuščią pilį kryžiuočiai padegė.

Po Žalgirio mūšio Vytautas pradėjo atstatinėti Panemunės pilis. 1412 m ordino magistrui buvo pranešta, kad Veliuonos ir Pieštuvės pilys vėl atstatytos. Tačiau jau XV a  pabaigoje pilis, kaip ir daugelis kitų, neteko savo reikšmės ir visiškai sunyko. Iš papilių išsikėlę žmonės vėliau suformavo Seredžiaus miestelį.

Seredžiaus piliakalnis neapaugęs medžiais ar krūmais, todėl itin įspūdingas. Jis gerai matomas ne tik iš Nemuno slėnio, bet ir nuo šalia einančio Kauno–Jurbarko plento, nuo jo viršaus atsiveria puikios panoramos į visas puses.