Štai ir sulaukėme dar vieno nuostabaus rašinio :) Ačiū Jums, Rasma! Na, o visiems kitiems noriu priminti: konkursas tęsiasi, bet iki jo pabaigos liko ne taip jau ir daug. Norintys dalyvauti – suskubkite.

Nežinau, kaip jūs, bet aš jau žiemą pradedu laukti vasaros. Gera laukti to, kas tikrai ateis. Ji dar nė karto neaplenkė mūsų, tiesa? Ateina pasidabinusi gėlėmis, dosniai dalindama šilumą, jūros artumą, džiaugsmą, šypsenas, keliones ir visiems taip reikalingą poilsį. Pieva, laukas, miškas – tiesiog galva svaigsta nuo spalvų, kvapų, užburiančio gamtos grožio. Sėdžiu po baltaskare ieva, klausausi paukščių chorų ir mintimis nuklystu į tas vasaras, kai skraidžiau kaip tas paukštelis ant sparnų, nešusių mane į svečias šalis prie tolimų, šiltų jūrų ir aukštų kalnų. Ir staiga išgirstu keistą pokalbį, kuris tarsi perkūnas iš giedro dangaus grąžina mane į realybę.

Paslaptingas balsas sako: „Mieloji, juk tu skraidyti nebegali, nes esi neįgali.“

Kitas (dar paslaptingesnis) atsiliepia: „Sutinku, su skraidymu baigta, bet lėtai judėti aš dar galiu. Nejaugi nebepatirsiu taip ilgai lauktos vasaros džiaugsmo?“

Supratau, kad tie du paslaptingi balsai – tai Galia ir Negalia. Pasidarė velniškai įdomu ir aš klausiausi toliau.

„Kai žmonės poilsiauja, jie vengia net kalbėti apie Negalią, tuo labiau – susitikti su ja. Todėl tu gali gerai jaustis tik tarp Neįgaliųjų.“

Negalios balsas suvirpa: „Prisimink praėjusią vasarą, Rumšiškes ir ten vykusį festivalį Šokim, trypkim, sveiki būkim, kurį surengė Parkinsonu sergantys Neįgalieji, vadovaujami ligai nepasiduodančio choreografo Stanislovo.“

Galia susimąsto ir nusišypso: „Kad jau taip gerai sekėsi, gal ir šią vasarą draugausime?“

Negalia skuba atsakyti: „Skaitai mano mintis. Aš jau buvau besiruošianti tave pakviesti į tris dienas ir tris naktis truksiantį festivalį Nepalikit su Negalia vienų, kur įsitikinsi, kad Galia ir Negalia kartu besisukdamos šokio ritmu gali liūdesį paversti džiaugsmu, lietingą dieną nuskaidrinti tarsi paliestą saulės spinduliu.“

Tolesnį jų pokalbį pabandžiau surimuoti.

Negalia programą sudėliojo ir Galią viliojo:

„Atvažiuokit į Rumšiškes, tikrai nepasigailėsit,

gerai laiką praleisim, gamta pasigrožėsim.

Jūs pašoksit, pamuzikuosit, o mes jums padėkosim,

kareiviškos košės paskanausim, papramogausim,

rankom susikabinę drebulių giraitę apjuosim…“

Klausėsi Galia Negalios ir atsistebėti negalėjo,

kas šitiek išmonės, energijos, entuziazmo jiems nepagailėjo?

„Tokia Dievo valia“, – atsakė Negalia, – „nors kūnas ir silpsta,

stiprėja dvasia.“ Pamąstė Galia ir nei minutės neabejojo,

tvirtai žinojo, kad Negalios ji nepaliks vienos,

šeši šimtai Galios draugų į festivalį atvažiuos.

„Gera vasaros pradžia“, – lėtai tardama žodžius pasakė Negalia. „Gera bus ir pabaiga“, – pritarė jai Galia ir abi susikabinusios rankomis nuėjo vasaros garbint.

Rasma Zlatkuvienė,

Šiauliai