Žymų Archyvai: naujieji

Ant nosies naujieji

Šmaikštus ir linksmas šis posakis, bandantis perteikti visai nebetoliese, čia pat esančio laiko artumą ir neišvengiamumą. Ir vėl ant nosies naujieji. Dar vieni, sekantys metai. Jau visai plika akimi matomi, „ant nosies“ sėdintys.

Tuo pačiu ištaręs šį tarsi seną lietuviško šamano užkalbėjimo fragmentą, pajaučiu, kad jis turi ir dar vieną švelnią užuominą, t.y. „viskas baigta“, tai kas turėjo būti padaryta, turėjo būti padaryta iki dabar, daugiau laiko nebėra, tik jo trupiniai. Ko nespėjai, to nespėjai. Šaukštai po pietų.

Ir dar: kai kažkas pakimba ant nosies, reiškia, kad vienu galvos judesiu galima imti ir praryti tą prielipą. Ir jokio nerimo ar įtampos kaip nebūta. Vėl 12 naujų mėnesių prieš akis. Ir vėl galime ramiai tinginiauti, žiovauti ir keiksnoti šį bei tą retsykiais.

Tikiuosi, kad drąsiai pasitinkate naująjį laiko tarpsnį ir drąsiai ketinate jį nugyventi. Linkėjimai nuo manęs ir didžiulės sėkmės naujaisiais metais!

Su paskutine metų diena!

PS: beje, aš jau vakar sutikau naujuosius. Kaimynai 0.00 val. apie 15 minučių leido galingus fejerverkus, keliančius iš miego ir ryškiai, labai ryškiai nušviečiančius dangų. Gražu buvo pažiūrėti.

ATEINA 2010-IEJI METAI

Stovim susimąstę, žvelgdami į tolį,
Sverdami mums paliktą senųjų metų svorį
Ir nedrąsiai tikim, nuoskaudas nubraukę
– Gal už šito slenksčio laimė mūsų laukia –

Siunčiu savos gamybos filmuką – sveikinimą NAUJŲJŲ METŲ proga.

Pagarbiai,
Marytė Jurkienė

[youtube http://www.youtube.com/watch?v=KsxtnW8lWVA&hl=en_GB&fs=1&color1=0x234900&color2=0x4e9e00&border=1]

KRIZĖ

Ištvėrusi atgailaujantį Advento pasninkavimą, nuoširdžiai, iš visos dūšios kibau į šventinius Kalėdų patiekalus, vaišinau užsukusius svečius, po to ir pati susiruošiau kalėdojimo egzekucijai per gimines ir pažįstamus.

Praėjo, nudundėjo pirmasis šventinis etapas, surūšiavau likučius šaldytuve bei krizės apimtoje piniginėje ir kuriam laikui palikau viską ramybėje, tegu pailsi nuo mano įsikišimo. Visai kaip prasto humoro eilėraštyje: „…nusiaubtas miškas ir skrandžio bėdos – tai tokios mūsų ir jūsų kalėdos…“

Krizė… Vis dažniau ir garsiau išgirstu šitą žodį. Kalėdinio aguonpienio likučius besriubčiojant, vizijose gali iškilti slibinas devyngalvis ar ciklopas vienaakis…

Bet maniškėje kalėdinio maratono nualintoje galvoje atsigamina gan ryškūs vaizdiniai iš dovanų medžiojimo laikotarpio. Didžiojo bumo įkarštyje, vidury šventos darbo dienos užsukau į Akropolį. Žmonių tiršta, skruzdėlyne gyventi laisviau… Taip ir nesupratau – ar visi bedarbiai prieš šventes, ar visiems ant visko nusispjauti? Padariau išvadą – tikriausiai tai ir yra pirmas krizės požymis.

Susidomėjau siūlomais dovanų čekiais. Minimali suma 50 litų. Kadangi prie kasos stovi ne tokia jau maža eilutė, turiu laiko pasismalsauti kiek žmonės tų čekių perka. Ogi bent 5-6! Jei tuos skaičiukus padaugint iš visų, stovinčių eilėje… Iš tiesų nemanau, kad perkama už paskutiniuosius, iš kojinės iškrapštytuosius. O dar žmonės nori ir pramogų -perka bilietus į šventinius renginius, į koncertus. Taip pat ne vienetais, po keletą.  Ar tik ne antrąjį krizės požymį atradau…

Panašią situaciją mačiau prieššventinį savaitgalį apsilankiusi ne viename didesniame prekybos centre. Prie kasų nusivinguriavusiose eilėse žmonės rymojo pasirėmę ant vežimėlių pavargę, sukaitę, išsinėrę iš šiltų striukių. Vežimėliai su kaupu prikrauti produktų, o ypač gėrimų. Dėžėmis. Visko reikia, viską tempiam į namus. Kodėl gi ne – juk krizė artėja…

Tos nuolatinės kalbos apie artėjančią krizę ir būsimus jos padarinius taip įsismelkia į smegenis, kad nejučiom diržą imi veržtis savanoriškai, nors dar praeitą savaitę papildomą skylutę teko padaryti. Jeigu tau kasdieną kala, kad krizė jau čia pat, už Naujųjų slenksčio, tai nori ar ne, bet patiki tuo. Gal reikėtų, kad krizę pirma pajustų aukštai sėdintys mūsų išrinktieji, prieš rinkimus liežuvius medumi tepę ir aukso kalnus žadėję, o dabar nesugebantys savo apetito pažaboti ir į realybę pažvelgti. O juk bendrom jėgom lengviau būtų, jei ką…

Ne viena jau tokia ar kitokia krizė žmonijos raidoje buvo, reik manyti, kad dar ir bus, kol žmogus gyvuos. Krizės ateina ir praeina su savo priežastimis ir iš jų išlendančiomis dygliuotomis pasekmėmis. O štai žmogus lieka. Ir lieka įskaudintas ir vienas. Visai kaip tas kaimas kryžkelėj…

Tai tik mano nuomonė.

Danutė