Žymų Archyvai: misionierius

SAVAITGALIO MINTYS

Įdomiu laikotarpiu gyvename. Vėl ilgasis savaitgalis, patrijotiniai jausmai sumišę su meilės bučiniais – pasirinkimas kiekvienam pagal norus…

Pasiutęs kainų fokstrotas neleidžia užsnūsti meškos miegu. Nori to ar nenori, turi domėtis visomis nuolaidų akcijomis. Jei anksčiau pykdavau, kad į pašto dėžutę laiptų apačioje prikraudavo įvairiausių proklamacijų su pasiūlymais atvykti ir pigiau nusipirkti, tai dabar susirenku ir smalsiai peržvelgiu – o gal kas nors tiks ir mano piniginei?

Deja, ne visada pasiūla atitinka paklausą. Na, iš tiesų, kiek gi man reikia televizorių, mikro bangų krosnelių ar už mane pačią didesnių šaldytuvų? Juk nusiperki vieną ir, taip sakant, pirmyn! 10 ar 20 metų, tol, kol daiktas įgauna pavidalą ne visai panašų į tą, kurį pirkau kažkada ir tampa nebetinkamu naudojimui. Nors išradingi lietuvaičiai įsigudrina pratęsti kai kuriems gyvenimą. Anądien praeidama pro vieną namą, balkone mačiau pastatytą seną šaldytuvą. Žaliai nudažytas, baltom ramunėm išmargintas, tikra pieva vidury žiemos.

Kad jau paminėjau daugiabučio balkoną, tai pasakysiu, ką manau apie šią buto priekabą. Gerai naujų namų gyventojams, kuriems šiuolaikiški projektuotojai sukūrė didžiules patalpas lauke, šalia buto, tiesiog ištisas lodžijas, kuriose galima ir gėlyčių prisisodinti, ir visai šeimynai pavakare krėsluose įsitaisyti. Bet teko lankytis svečiuose senoviškame name, kurio projekto autorius, matyt, norėjo, kad gyventojai grynu oru pakvėpuoti išeitų laukan, nes tame name balkonų plotis keli sprindžiai. Buto, kuriame svečiavausi, dvimetrinis šeimininkas pasiremia į balkono turėklus paprasčiausiai stovėdamas kambaryje. O ir nejauku kažkaip toje ore kabančioje kišenėlėje tūnoti, kai tvirtos atramos po kojomis nejauti.

Bet lietuviai kantrūs ir kažkoks balkonas nuotaikos tikrai negadina. Juolab, kad gyvename tikrai įdomiu laikotarpiu. Juk ne kiekvienam tūlam žmogeliui šiandien lemta sutikti jubiliejų, kuris būna tik kartą per tūkstantį metų. Misionierius iš Kverfurto atnešė naują tikėjimą ir Lietuvos vardą pagarsino. Baisu pagalvoti, kuo būtume dabar, gal ir toliau vaikščiotume kailiais apsigaubę, su kuokomis rankose ir ūkautume sau miškuose.

savaitgalio-mintysO tai kaip tada civilizacija, šiltas vanduo ir internetas? Tai gal visai nereikia sukti sau galvos, tegu dienos liejasi laisvai, kartu su Vienos baliaus muzikos garsais ar per naktį pagimdyta, o dienomis vis tobulinama mokesčių sistema. Juk gali nemiga įsimesti, jai pradėsi galvoti apie būsimus kaimynus teroristus iš Gvantanamo salos. Vieni primygtinai siūlo, kiti paslaptingai atkalbinėja, o jūs spręskit taip, kad gerai visiems būtų. Gal ši tema paversta taikiniu, nukreipiančiu nuo kito šiandien tikslo – būsimųjų rinkimų? Na, gal šį kartą tautiečiai nebus tokie abejingi, juk iš tiesų gyvenimas įdomus, tik reikia pakovoti už jį. Bet ar liks kam kovoti?

Ar Marijonas nemeluoja dainuodamas, kad mūsų – trys milijonai? O gal žmonės išvažiuoja su mintimi, kad likusiems būtų geriau, panašiai galvojo karo metų emigrantai. Ir jokių žygių, jokių priemonių sulaikyti tą srautą. Dar šviesios atminties poetas Kazys Bradūnas, ką tik atgulęs Tėvynės žemėje, rašė:

Aš, pravertęs dobilienos plutą,

Tūkstančius pėdų po ja randu –

Kiekvienoj vagoj senolių būta,

Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.

Ir tėvai, jom eidami, neklydo,

Nepaklydo tarpe džiaugsmo ir kančių.

O dabar ir aš savąsias pėdas –

Ainių kelrodį velėna užverčiu.

Įdomiu laikotarpiu gyvename…

Danutė

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Šis įvykis Šiaulių istorijoje – pirmas. Kai kurie bažnyčios tarnai ir, besidominantys Lietuvos naująja istorija, inteligentai  nustatė, kad ne tik pirmas bet iki šių dienų ir vienintelis įvykis ne tik Šiauliuose. 1988  metais tokio kunigų įsibrovimo į didelį, itin ateistinį-komunistinį kolektyvą buvo neįmanoma, todėl šviesios atminties a.a. mons. Kleopas Jakaitis ilgai abejojo, na žinoma, ir bijojo anos valdžios dar didesnės, dar papildomos neapykantos (tie kurių jis bijojo, dabar jie gana turtingi ir priskaitomi šių dienų „elitui“). Jaunas elegantiškas, inteligentiškos mąstysenos kunigėlis nieko nebijojo – jam reikėjo tik dekano leidimo.

Tuos, kurie susipažins su šiais, dabar tapusiais jau nepakartojama mūsų TAUTOS istorija, kviečiu, maldauju, …..  : „Šaukim, skatinkim meilę gimtajai Tautai įvairiausiais galimais ir ne galimais būdais, ne leiskim miegoti ant mūsų bočių nuopelnų, išsaugant savo palikuonims nors tai, ką dar truputį turim!“

Taigi:

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Demokratinėse, laisvose šalyse laisvi piliečiai nieko nebijodami gali mąstyti taip, kaip jiems patinka, tėvai vaikus gali auklėti pagal savo įgimtą mentalitetą, pagal iš tėvų ir senolių perimtus papročius. Iš didžiosios lietuvių tautos dalies žmoniškoji priedermė buvo atimta. Tauta buvo nudvasinama ir naikinama. Manau, būtina prisiminti istorinį faktą, didžiajai Tautos daliai gana liūdną faktą, kai 1940-1941 m. m. Kaune minios žmonių su gėlėmis ir raudonais plakatais pasitiko okupantus, mažesniais mastais kažkas panašaus buvo beveik visoje Lietuvoje. Bet tai buvo mažuma, varganų žmonių ir šiaip žemo loginio mąstymo visuomenės dalis. Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje atsirado kolaborantų, parsidavėlių ir kitokio plauko išgamų, jie išžudė ir žiauriausiais būdais nukankino tūkstančius darbščių, dorų valstiečių, inteligentų, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, dvasininkų ir pan.

Toliau skaityti ŠAUKSMAS NE TYRUOSE