Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Visuomenė

VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA

Na štai. Niekaip nenuslėpsi senatvinių užsimiršimo požymių, nors ir kaip besistengčiau protingai ir mandrai Jums kasdien kažką parašyti. Vakar su didžiausiu užsidegimu parašiau tokį pakankamai filosofinį rašinuką apie Vėlines, o šiandien rytą su tokiu pačiu stipriu nusivylimu supratau, kad Vėlinės juk šiandien, o vakar buvo Visų Šventųjų diena.

Na, gerai, prisipažinsiu, jog nusivylimas nebuvo toks jau stiprus. Tiesiog akimirką nusiminiau ir tiek. Aš stengiuos į viską optimistiškai žiūrėt ir nekreipiu per daug dėmesio į tokias klaidas. Mano vaikai ir anūkai ne ką mažiau klysta, užsimiršta ir taip toliau. Taigi, mums vyresniems tai reiktų tik dar labiau atleisti.

Vis dėl to didelio nusižengimo nepadariau. Tiek Vėlinės tiek Visų Šventųjų diena yra skirtos pagerbti mirusiesiems. Tačiau lapkričio pirmąją reikėtų minėti mirusiuosius šventuosius, o lapkričio antroji skirta visų mirusiųjų pagarbai.

Mūsų laikais labai sunkus uždavinys yra kalbėti apie šventą žmogų. Pats žodis „šventas“ yra praradęs aiškią prasmę ir labai keistai prapuolęs mūsų kalboje. Ar jūs galėtumėte ką nors įvardinti, kas Jūsų gyvenime būtų šventa? Kuomet mes kalbame apie nežemiškus, mus stebinančius dalykus mums lengviau ir suprantamiau naudoti tokius žodžius kaip „nerealus, „kietas“, „fantastiškas“, „superinis“, „šūstras“ ir pan.

Šventas žmogus yra fenomenas. Nežinau ar juo gimstama ar galima tapti, patyrus nušvitimą, tačiau visa tai yra didžiulis ir mums nesuvokiamai glaudus santykis su Dievu. Šie žmonės yra panašūs į Dievą. Tobulai atsidavę žmonėms, Dievui, bet pamiršę save. Tačiau ar įmanoma su daugeliu kalbėti apie Dievą, dieviškumą? Kaip ir šventumo atveju, mes labai prastai suvokiame Dievo prasmę. Ar mums reikia Jo, ar pasigendame mes Jo?

Na, nelabai. Pratesiu savo vakarykštes mintis. Ir priminsiu, jog mes nesustojame šiuolaikiniame gyvenimo tempe ir mąstymo sraute pirmiausiai dėl savęs. Dėl ko tiek daug nerviškai ir psichiškai išsekusių žmonių? Juk mes savęs netausojame ir nuvarome iki tokios ribos, iš kurios be pasekmių negįžtame. Nesustojame dėl šeimos, vaikų, tėvų, dėl draugų, dėl gatvėje sutikų žmonių. Tad, kada gi mes galime sustoti dėl kažkokio Dievo?

Mums juk svarbiausia spėti laiku, atiduoti laiku ir pradėti laiku. Nes tuomet viskas gali sugriūti. Tačiau griuvimas prasideda nuo užsimiršimo, o ne nuo atsilikimo nuo terminų. Nuo užsimiršimo nuo savęs, nuo šeimos, nuo kultūros, nuo istorijos, nuo vietos, nuo aplinkos, nuo pasaulio, nuo sustojimo. Gal ir nuo Dievo?

Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Visuomenė

LAPKRIČIO PIRMOJI

Sekdamas, mūsų draugauki.me dienoraščio bendraautorės Danutės pavyzdžiu taip pat noriu parašyti keletą žodžių apie lapkričio pirmosios šventę. Ši diena bei jos prasmė, kurią nuo seno daugelis tautų kūrė ir puoselėjo įpareigoja dėmesį sukaupti vienintele linkme.

Tai kitokia šventė. Ji nepanaši netgi į Kalėdas ar Velykas, kurios. Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Jūs galėtumėte paprieštarauti, kad visos šventės pasižymi tuo, kad jų metu atliekami unikalūs, išskirtiniai, apeiginiai veiksmai.

Tačiau drįsčiau teigti, kad Vėlinės yra išskirtinės net ir šiuo požiūriu. Tiksliau jų metu mes elgiamės pabrėžtinai kitaip. Kalėdos, Kūčios, Velykos labai stipriai susiję su šventinių valgių gaminimu. Ir visos jos baigiasi mūsų užsėdimu prie gausiai nukrautų stalų. Juk privalome visko nors po truputį paragauti. Šeimininkės kelias savaites prieš pradeda ruošti ypatingesnius valgius. O šventės rytą stovėdami bažnyčioje jau galvojame kaip skanausime vieną ar kitą gardėsį ir bandome nuspėti kuo nustebins giminės, kuriuos aplankysime.

Vėlinės nieko bendro neturi su maistu. Ir tai yra pirmas šios šventės išskirtinumas, kurį aš pastebiu. Iš karto atsiprašau dėl menkų savo etnologinių žinių. Tačiau jeigu iki mūsų dienų neišliko specifiniai Vėlinių ir Ilgių valgiai reikia manyti, jog tai nebuvo itin reikšmingas šventės akcentas arba tai nebuvo kažkuo ypatingi patiekalai. Mes atsikeliame Vėlinių rytą ir neturime jokių papildomų minčių apie maistą. Tiesiog žinome, kad šiandien šventinė diena. Žinoma, turime nepamiršti pasistiprinti, juk tai žmogui gyvybiškai būtina.

Antras svarbus Vėlinių bruožas – mes netvarkome savo namų, savo kambarių, kiemų ir pan. Tačiau tvarkomės. Matyt, pagal pasaulio sąrangą nei viena šventė negali praeiti be švaros ir tvarkos elemento. Mes tvarkome savo mirusiųjų artimųjų kapus. Mes elgiamės neracionaliai, tvarkome neracionalią vietą, nesusijusią su mūsų kasdieniu gyvenimu ir šis poelgis mums neduoda jokios naudos. Mes tvarkome mirusiųjų pasaulį, jo išraišką prieš mūsų akis.

Ir trečias – esminis momentas. Jau paminėtas antrajame. Tai šventė susijusi su pabaiga, mirtimi, anapusiniu pasauliu. Rūpestis už vėles. Kad joms nieko netrūktų, kad legvai klajotųsi, kad už nieko nekliūtų, kad skristų švelniai ir ramiai. Virš dangaus, virš debesų virš saulės, virš žvaigždžių… Taigi, šventė neturinti nieko bendro su mumis, nieko bendro su širdies plakimu, minties galia, ateities planavimu ar praeities sureikšminimu.

Pakartosiu: Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Sutvarkę kapus, uždegę žvakes, mes tiesiog sustojame ir kurį laiką stovime. Ar jaučiate skirtumą? Mirties fenomenas atsako tikriausiai į visus mus kankinančius klausimus. Todėl daugelis tautų mirtį įsivaizduoją kaip teigiamą transformaciją. Tačiau mes negirdime daugelio atsakymų. Na, negirdime ir viskas.

Bet bent jau sustojame. Išgirstume jeigu sustotume dažniau, palauktume, praleistume, pagalvotume, atsiklaustume ir vėl sustotume.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra

MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS

Rudenį, kai virš Santakos nuklykauja paskutinės gervės, o už mano buto lango augantis klevas nuo savo vešlios lajos numeta paskutinius lapus, man visada suspaudžia širdį. Gamta miršta, subjūra orai ir kartu apninka kažkokia tuštumos nuojauta, pradedu ilgėtis tų, kurie jau išėję negrįžtamai.

Artėja Vėlinės, ne veltui dar kitaip Ilgėmis vadinamos… Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui žmonės senovėje lapkričio mėnesį vadino vėlių mėnesiu. Paskutinę savaitę prieš Vėlines atsiranda tarsi kokia pareiga apsivalyti save iš vidaus, iškuopti visas per metus susikaupusias sielos šiukšles… Nueinu į bažnyčią, apvažiuoju, apžiūriu artimųjų kapus, ne visus, tiesa, pagal galimybes… Giminė plati ir išsibarsčiusi po visą Lietuvą. Bet ir tų pačių artimiausiųjų ratas kasmet vis siaurėja, o kapelių daugėja…

Dar viduramžiais bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis. Manoma, kad visi šventieji, dar žemėje būdami, patyrė visas kančias ir patys, ir jų vėlės, dėl to ir šventaisiais tapo. O štai Vėlinės skirtos mirusiųjų kapuose lankymui, jų vėlių pagerbimui. Tą vakarą, lankydama artimuosius, uždegu žvakeles ne tik jiems. Juk daug vėlių klajoja, jos blaškosi, nerasdamos sau vietos, tai yra ne sava mirtimi mirusieji, yra vėlės ir vos gimusių kūdikių, dar nespėjusių gyvenimo suvokti, jos klaidžioja po langais, prašydamos melstis už juos… tikima, kad žvakių liepsnelės privilioja mirusiųjų vėles ir taip jos gali pasimatyti, susitaikyti su likusiais gyvaisiais… gal būt…

Man Vėlinės yra susikaupimo, rimties, tylos metas. Žvakių deginimo tradicija labai gražus ir prasmingas paprotys, neužgesintas net atšiauriu sovietmečiu. Šia tradicija žavisi visas archajiškais papročiais besidomintis pasaulis, kai kurios tautos netgi bando ją prisijaukinti pas save, mainais mums atiduodamos kitas šventes, o mes kaip visada puolam garbinti viską, kas iš užsienio atklysta ir būtent šiuo rimties laikotarpiu siaučiantį Heloviną (būtent taip rašyti siūlo kalbininkai). Kai kurie patys nežino, ką švenčia, žino tik tiek, kad reikia apsirengti kuo baisesniu apdaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių.

Įvairūs rašytiniai šaltiniai teigia, kad iš tiesų tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Buvo tikima, kad dvasios vaikšto tarp gyvųjų. Kad jos nepakenktų, reikėjo tapti nepažįstamais, užsimaskuoti, dėl to žmonės persirengdavo dvasiomis, stengėsi atrodyti kuo panašesni į jas. Apie 1840 metus daug airių imigravo į JAV, kartu su savimi nusiveždami ir Helovino šventę, kuri labai greitai ten prigijo. Naktinis siautėjimas įsisupus į juodas marškas, germaniškos raganų, juodų kačių ir skeletų kaukės yra mėgiamos iki šiol. Šventės simboliu tapo moliūgas, išpjaustinėtas kaip žmogaus veidas ir simbolizuojantis šykštuolį Džeką, kuris buvęs toks šykštus, kad už savo ydą nebuvęs priimtas į rojų ir bastęsis po žemę kaip vaiduoklis.

Manau, didžiausia problema ta, kad šios dvi dienos yra šalia viena kitos… tikrai sunku įsivaizduoti, kaip po siautulingo Helovino nakties galima greitai susikaupti ir eiti lankyti mirusiuosius…

Tokia mano nuomonė.