Žymų Archyvai: mintys

Kontraversiškos mintys apie Vėlines

Pabūsiu šiandien labai nepopuliarus, o gal net ir labai pakenksiu sau. Bet jeigu jau parašiau šį sakinį, tai nėra kelio atgal ir turiu kalbėt toliau.

Kodėl man nepatinka lapkričio 1-oji ir Visų šventųjų diena? Tiksliau ne pati diena ir jos esmė, bet minėjimo forma. Kodėl vienintelę dieną iš 365-ių, į kelią išvažiuoja beveik visos transporto priemonės registruotos Lietuvoje? Jos visos važiuoja ir blokuoja kelius ties kapinėmis. Parduotuvėse neįmanoma rasti patinkančios žvakės, nes jos visos jau uždegtos viena šalia kitos įvairiose amžinojo poilsio vietose.

Ar negalime – jeigu tikrai norime – to dėmesio iškeliavusiems artimiesiems parodyti gruodžio 1-ą ar birželio 8 d.? Juk prisiminimas ir lankymas tai asmeniškas ir nuo nieko nepriklausantis veiksmas. Kas iš mano lankymosi kapinėse, kuomet jose žmonių kaip penktadienio vakarą prie kasų Maxima XXX parduotuvėse? Šurmulys, bruzdesys, politika, apkalbos, netgi ataidintys juoko fragmentai. Ar tai tikrai ta Visų šventųjų diena, kokia turėtų būti?

Lapkričio 1-ąją galėtume pažymėti ir su ramybe keliuose, asmenine ramybe ir ramybe šeimoje. Pavartyti senas giminės fotografijas, prisiminti ir pasidalinti šiais prisiminimais, pasakyti gerą žodį apie iškeliavusius, pamąstyti kam skirtas žmogaus gyvenimas ir ko jis vertas, prisiminti ką reiškia šventumas, pabūti maldos namuose, atsiversti rimtą knygą… Juk taip įvairiai galima pažymėti šią ypatingą dieną.

velines
Lapkričio 1-oji, Visų šventųjų diena

Mintys apie

mintys apie
"...ateina diena ir akys atsiveria."

Tęsiu savo pažadą, paliktą komenatruose, pasidalinti per ilgus stebėjimus susikaupusioms mintims.

Tikriausiai galiu ir tiksliau pasakyti – mintis yra viena, bet nauja. Tokios dar neturėjau. Iš šio kampo iki tol nebuvo man pavykę pastebėti draugauki.me bendruomenės. Bet, kaip sakoma, ateina diena ir akys atsiveria.

Tačiau vėlgi: supraskite mane teisingai. Nei aš nei jūs, nei pagyvenę žmonės apskritai paėmus nėra kažkuo išskirtiniai. Tai bendri bruožai, kuriuos galima aptikti ir toli už draugauki.me ribų. Bruožai tautos ar tam tikrų geografinių ribų – šito nežinau.

Taigi, štai ta mintis arba atradimas: tai, ką sunkiai sukuriame, ilgai ir kantriai auginame bei paverčiame sau brangiu turtu, galime lygiai taip pat lengvai palikti, apleisti ir daugiau nebekovoti už tai. Nutraukti visas sąsajas, ignoruoti, menkinti kitų akivaizdoje. Galiu tik spėti tokio reiškinio pasekmes: liūdesys, nusivylimas, gailėjimąsis… O gal priešingai: savo ego įtvirtinimas, pasitikėjimas, žingsnis į priekį ir atsiribojimas nuo staiga bereikšmiais tapusių dalykų.

Visgi labiausiai atkreipiu dėmesį į tai, kad galime be kovos kažkam atiduoti savo darbo vaisius. Tiesiog galime ir tiek. Imkite.  Kiti žmonės, kituose kraštuose, kitais laikais to niekad sau neleido ir neleis. Net prie to, prie ko prisilietė vos akimirką.

Draugauki.me man brangus, aš čia būsiu visada.

Vasarvidžio mintys

...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...
...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...

Ko aš galiu pamokyti savo vaikus, nugyvenusi beveik pusę amžiaus? Žmogaus gyvenime tai visai nemažai, tačiau amžinybės atžvilgiu tai tik akimirksnis. Noriu jiems pasakyti: vaikai, žmogus – tik smiltelė laiko ir visatos begalybėj, tačiau tai tenesukelia jums menkumo jausmo. Kuo toliau, tuo mažesnė jaučiuosi, nes suprantu, jog aš nepralenkiu aguonos grūdelio, kuris sugeba net ir nepuoselėjamas stebuklingu būdu virsti nuostabiu vėjyje plevenančiu žiedu… Tačiau tas menkumo jausmas visai negniuždo manęs, priešingai – dingo poreikis pūstis, dėtis tuo, kuo nesi, kalbėti ir daryti tai, ko visai nenori. Jaučiuosi, lyg prieš daugelį metų iššokau į platų betoninį taką ir ilgus metus iš visų jėgų bėgau, stengdamasi neatsilikti nuo besigrumiančių dėl vietų minios priekyje. Tačiau šiandien atėjo laikas, kai pajutau, kad noriu išsukti į šoną, susirasti takelį, vedantį į žalią pievą ir braidžioti ten po rasotą žolę, besiklausant tylos… braidžioti, nepaisant  pro šalį einančių ir sukinėjančių pirštą prie smilkinio… Supratau, kad tas gyvenimo tempas, kurį diktuoja aplinkinis pasaulis, nė kiek nepadeda padaryti daugiau. Anaiptol, tai nuodija smegenis, verčia tave nemąstančiu robotu, be jausmų  ir be jokios atsakomybės, tik su vis labiau besiraizgančiu emocijų kamuoliu, kuris tave supančioja ir gramzdina nepagrįstų iliuzijų liūne… Nėra jokio „gyvenimo tempo“, mano vaikai,- sakyčiau,- tai tik tokia šiuolaikiška mankurtizmo forma. Nesileiskit bukinami, žiūrėkit aplink išplėstom akim ir nepaliaukit viskuo stebėtis. Ir nebūtina užsikarti į Džomolungmos viršūnę, kad suvoktum Pasaulio didybę ir tobulumą – tai galima suvokti ir tyliai sėdint po obelim. Kaip kad sėdžiu dabar aš, klausausi tylaus bičių dūzgenimo, pušų ošimo ir tolimo griaustinio grumenimo…

…Ir staiga suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti visus tuos garsus, tą žolės žalumą, plazdenančios aguonos žiedo grožį, dobiliukų ir liepų medaus kvapą, orą švelniai narstantį bičių dūzgenimą, tą visą gilų vasarvidžio dangaus žydrumą… Suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti viską, ką tik Dievas sutvėrė. Į kišenes tegali prisikrauti keletą saujų monetų, banko sąskaitos suryja tavo energiją ir jausmus, kuriuos galėtum atiduoti mylintiems… O čia, po sena obelim, nei iš šio nei iš to pajunti, kad viduj esi tokia pilna, tokia beribė… kaip jūra ar vandenynas…

Jei nebūčiau tuo, kuo esu, norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės…