Žymų Archyvai: miltai

SENJORAI

Kažkodėl, kai pagalvoju apie pagyvenusius žmones, atmintyje iškyla Alpių papėdėje mažo miestelio kavinėje matytas vaizdas: du senukai, pasiramsčiuodami lazdelėmis ir įsikibę viens kitam parankėn, atėjo išgerti kavos. Mažytis, švarutis miestelis, prigludęs prie kalnų, išblizgintom siaurom gatvelėm su baltais nameliukais ir ta skrybėlėtų senjorų pora, oriai sėdinti kavinės terasoje – vaizdas, širdį pakutenantis iki graudulingo gerumo, išliko ilgam.

Panašius, išdidžiai orius senjorus teko matyti ir triukšmingoje Italijoje, ir turtingoje Austrijoje, ir snieguotoje Norvegijoje. Sunkiai dirbę ir sulaukę garbaus amžiaus, senjorai noriai įžengia į šį gyvenimo tarpsnį, nes tik jame gali atsipalaiduoti, pailsėti, pakeliauti, jie gali laiką skirti TIK SAU. O ir valstybė nepamiršta savo žmonių, kurių sunkaus darbo dėka buvo pasiektas esamas šalies pragyvenimo lygis – atsidėkodama jiems, užtikrina sočią bei laimingą senatvę. Deramai ir pagarbiai.

Nieko nebestebina plačiai besišypsantys aštuoniasdešimčiai žilaplaukiai, važinėjantys automobiliais, kalbantys mobiliaisiais, naršantys internete. Išsivysčiusiose valstybėse tai yra įprasti akiai vaizdai. Viename Italijos viešbutyje teko susidurti su amerikiečių senjorų grupe, kurie keliavo pėsčiomis, su kuprinėmis. Aišku, jėgos – nebe jaunystės, maršrutas parinktas pagal jų norus ir galimybes, tačiau reikėjo pamatyti, kokie jie buvo laimingi, sukritę viešbučio vestibiulyje ant minkštasuolio, pavargę, bet linksmai klegėdami, vis pasišaipydami iš savęs, atseit, jie tokie jauni, o jiems liepiama sėdėti ir ilsėtis. O kaip noriai jie kitą rytą vėl veržėsi į kelionę!

Kai po pasaulį paklajoji, pamatai įvairių žmonių, bet artimiausi ir geriausiai pažįstami tie, kurie šalia, su kuriais bendrauji, su kuriais susiduri kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Iš tiesų – kas yra senjoras Lietuvoje?

Aš – miestietė, gimusi ir augusi tarp mūro ir asfalto, tačiau kaimą mačiau ne tik nuotraukose. Iš prisiminimų stalčiaus galiu iškelti senelių vienkiemį, kuriame prabėgdavo visos vaikystės vasaros. Žmonės ten daug ir sunkiai dirbo. Nuo tamsos lig tamsos. Tuometinis kolūkis Lietuvos pakraštyje technikos ypatingai neturėjo, atlyginimas dažniausiai apsiribodavo maišais grūdų ar miltų, kažkokį pinigėlį močiutė sugebėdavo susikurpti iš gaunamo pieno ar daržovių. Dar prisimenu kaip su tėvais, dėdėm ir tetom važiuodavom kasti durpių žiemai. Vieni kasdavo ir pildavo į specialią formą, kitiems tekdavo minti. Žinoma, kaip apsieis be mano pagalbos – išsitapnodavau iki ausų… Močiutė, senelio padedama, kirpdavo avis, tai aš bliaudavau kartu su avyte, matydama jos ašarotas akis. Paskui mama verpdavo tą iškarštą vilną, megzdavo šiltas kojines, megztinius. Mus maitino ir rengė nuosavas ūkis – karvės, kiaulės, avys. Bet tik tai dienai, apie jokius taupymo procesus senatvei tada niekas nedrįsdavo nei pasvajoti.

Su laiku jaunimas iš to kaimo išsilakstė į miestus ir šiandien, praėjus vos ne pusšimčiui metų, situacija menkai tepasikeitusi. Valdžios ir Dievo užmiršti žmonės atokiuose vienkiemiuose murkdosi savo gyvenimuose kaip kas išmano, kaip kas sugeba. Menkas pensijas gaunantys, ligų surakinti, artimųjų neturintys arba retai lankomi dėl menkai pravažiuojamų kelių. Kai liga visai atima jėgas, vaikai, jei padoriai užauginti, susirenka senolius pas save, į miestą, suklypusias trobas palikdami likimo valiai. Graudu matyti susmegusį, stogo šlaitu žemę remiantį namelį, kuriame išties ne viena karta užaugo, žmonės gyveno ir mylėjo, krykštavo vaikai.

Kai tetai papasakojau apie matytas senjores, kurios, gražiai apsirėdę, susitinka kavinėje ir dar tirolietiškas dainas uždainuoja, tai toji tik rankom lyg sparnais suplasnojo. Taip, ištisiniu skauduliu pavirtusiam, su ramentais vos ne vos judančiam žmogui toks pasakojimas nuskambėjo kaip patyčios.

Širdį spaudžia matant, kad gyvenimo kelias, daugiau ar mažiau visiems vienodai prasidėjęs, labai jau nevienodai vinguriuoja nuo kalno…

Bet tai tik mano nuomonė.

Danutė

ANTROJI KALĖDŲ DIENA

Kaip smagu prisiminti pirmąsias draugauki.me dienas. Pašto dėžutė tuščia ir kiekvieną rytą atsikėlus reikia pradėti galvoti apie tai, ką parašyti svetainės lankytojams. Šiomis dienomis situacija labai panaši į tą, buvusią pradžioje. Bet labai džiugu žinoti, kad visi mūsų autoriai yra tik laikinai užsiėmę ir visai neužilgo vėl mus stebins naujomis savo mintimis, prisiminimais ar fotografijomis.

Beje, o man šis rašinukas yra jau paskutinis rytmečio darbas. Ką tik grįžau iš kunigo, kuriam buvau žadėjęs šventėms nuvežti maišą miltų. Neblogas derlius šiemet: nuvežęs į malūną jau skaičiavau, kaip jį ir kam galėsiu išdalinti. Anksčiausiai ryte su gaspadine gyvulius apėjome, pašaro, lesalo išdalijome. Apžiūrėjome ar nesusivaidijo kokia vištukė su karvute Kūčių naktį bekalbėdamos. Nea, viskas gerai. Matyt, draugiškai mūsų gyvuliukai sugyvena. Gryžus nuo gyvulių, šeimininė apie namus nuėjo tvarkytis, vaikus žadint, o aš pas Anuprą tiesiai. Renkamės nuo senovės iš pat ryto nedidelė kaimo bendruomenė aptarti gal kas nutiko per naktį, gal kokiam kaimynui pagalbos reikia ir tiesiog pasisveikinam su labu rytu. Rytas pasirodė jokių netikėtų naujienų neatnešęs.

Kuomet grįžau, vaikai jau buvo aprėdyti į bažnyčią. Visuomet einam antrą Kalėdų dieną. Tik parvykus, kaip minėjau, vežiau kunigui miltus. Vaikai spėjo arklius papuošt, kad šventiškai atrodyčiau važiuodamas per laukus: kelias spalvotas juosteles užkišo už pakinktų. Tad, štai dabar galiu ramiai sėdėti ir pasakoti Jums, kas įvyko. Nekantriai laukiame šventinių pietų. Dar daug visko liko nuo vakarykščio stalo…

Žinoma, tai buvo mano nedidelė fantazija. Kartais įdomu įsijausti į kitokį gyvenimą, kitokią aplinką. Išsiviriau skanios kvapnios kavos ir sėdau prie kompiuterio rašyti dienoraščio – štai koks iš tikrųjų buvo mano rytas. Pamaniau, kiek smarkiai pasikeitė paprasto žmogaus pasaulis per maždaug pusę amžiaus, per tokį trumpą laiką. Daug kas supaprastėjo, daug kuo nebereikia rūpintis. Įvairūs švenčių simboliai vis dar gyvuoja bet silpnai. Tačiau juk taip ir turėtų būti. Jie itin glaudžiai susiję su tomis gyvenimo sąlygomis, kuriose žmonės dirba ir kuria, o mūsų sąlygos labai pasikeitę. Todėl nereikia taip sielotis, kad daugelis simbolių pasitraukia. Reikia kurti naujus, suteikti jiems prasmę ir jais džiaugtis.

SALDI DOVANA

Kai netikėtai suskaudo gerklę, išgelbėjo karštas pienas su medumi – peršėjimą kaip ranka nuėmė. Neveltui sakoma, kad medus vaistas, o bitės – Dievo dovana.

Jeigu neturi seno pažįstamo bitininko, tai kokybišką medų šiandien labai sunku nupirkti, žmonės išmoko bites maitinti cukrumi. Nesąžiningi pardavėjai primaišo į medų miltų ar krakmolo. Gaunama gera prekinė išvaizda, bet toks medus neturės gydomųjų savybių, tiesiog bus saldus cukraus pakaitalas ir tiek.

Ar medus yra tikras, galima išsiaiškinti pamerkus šaukštą – natūralus medus nuo šaukšto varvės nenutrūkstama gija. Dar medaus kokybę galima patikrinti jodo pagalba – į arbatinį šaukštelį medaus reikia įpilti truputį vandens ir įlašinti keletą lašų jodo. Jei meduje yra miltų, tirpalas įgaus melsvą atspalvį, jei medus grynas – jo spalva nesikeis. Nežinant dažnai galima nupirkti kaitintą medų, jis yra natūralus, ilgą laiką išlieka skystas. Bet verta žinoti, kad įkaitintas iki 70 laipsnių, medus baktericidinių ir gydomųjų savybių beveik nebetenka.

Medaus rūšys yra labai įvairios. Tarpusavyje jos skiriasi savo skoniu, savybėmis ir spalvomis – nuo labai šviesaus iki beveik juodo. Pavyzdžiui, grikių medus yra tamsus, gerai tinkantis hemoglobino kiekiui kraujyje padidinti, aviečių medus puikiausiai tinka peršalus, malšina kosulį, melisos medus pasižymi raminamosiomis savybėmis, padės įveikti nemigą. Turbūt pats populiariausias yra liepų medus, dar vadinamas karališkuoju. Šviesios spalvos, švelnaus skonio puikiai gydo peršalimo ligas, anginą, bronchitą, įvairius uždegimus, gali netgi sumažinti galvos skausmą.

Negana medų tik įsigyti. Dar reikia sudaryti tinkamas laikymo sąlygas, kad jis kuo ilgiau neprarastų savo gydomųjų savybių. Rekomenduojama medų laikyti stiklinėje, molinėje ar medinėje taroje tamsioje, vėsioje vietoje, sandariai uždarytą, saugoti nuo drėgmės, šalčio ar karščio. Na, ganėtinai įnoringas tas namų daktaras…

Be medaus gydymui dar galima naudoti bičių produktus – duonelę, pienelį, pikį. Visi šie produktai tinka profilaktikai ir įvairių ligų gydymui. Pavyzdžiui, bičių duonelė sparčiai atstato organizmą po operacijos, sunormalizuoja skydliaukės veiklą, pagerina vyrų spermos kokybę. Bičių pikis, dar vadinamas propoliu, pasižymi baktericidinėmis ir dezinfekuojamosiomis savybėmis, rekomenduojamas gydant pragulas, ilgai negyjančias žaizdas,  padeda atsikratyti peršalimo simptomų, efektyvi priemonė nuo lūpų pūslelinės. Bičių pienelis mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina atmintį, aktyvina virškinimo ir kraujotakos sistemas.

Vertėtų žinoti, kad žmonėms, turintiems polinkį į alergiją ar sergant kai kuriomis ligomis, medaus ir jo produktų reikėtų vartoti mažiau arba iš viso vengti.

Jau senovės Egipte medus buvo naudojamas ir kaip maistas, ir kaip vaistas. Patyrus, kad natūraliame kokybiškame meduje panardinta mėsa negenda keletą metų, kai kurios senovės tautos savo vadus balzamuodavo medumi.

Įdomus faktas, kad jau 56 milijonai metų bičių išvaizda NESIKEIČIA! Neveltui sakoma, kad nekinta tai, kas tobula…Bitės uoslė 1000 kartų jautresnė nei žmogaus, o kvapnų gėlės nektarą ji gali užuosti vieno kilometro spinduliu.

Kritiniais atvejais, kai bičių šeimai gresia išnykimas, jos kažkokiu, dar neišaiškintu būdu, sugeba prasiilginti savo gyvenimą keletą kartų.

Tokia tad ta Dievo dovana žmogui…

Danutė