Žymų Archyvai: Maxima

„AKROPOLIS“ – MIESTO ŠIRDIS

Žinot, kiekvieną kartą apsilankęs „Akropolyje“, pasijuntu kaip anksčiau pasijusdavau atvykęs į stotį. Kas miega ant suoliukų prieigose, kas ilguose koridoriuose parsidavinėja už nedidelę kainą arba apskritai ieško pirmosios meilės, kas perpardavinėja truputį brangesnes „maisto“ ir „energijos“ prekes, kurios nepapuola į Maximos lentynas, kas svirduliuoja ir griuvinėja ant visų iš eilės praeivių, kas netradiciniais būdais tenkina seksualines fantazijas ir t.t.

Šie suminėti įvairaus elgesio šeimininkai pasižymi labai plačia amžiaus amplitude. Girtų čia sutiksi ir vaikų ir senių. Tas pat ir su kitų „specialybių“ atstovais. Tad, kokios išvados brangieji?

„Akropolis“ tampa Lietuvos miestų širdimi, smegenimis ar dar kokiu svarbiu organu. Nežinau, kokiu konkrečiai, tačiau svarbiu, labai svarbiu.

Prekybos centras tarsi atspindi verslo valdymo ir teorijos viršūnę. Žmonių psichologija yra taip gerai išnagrinėta, kad jiems duodama viskas vienoje vietoje, pakankamai kokybiškai ir nuolat (parduotuvės, kavinės dirba labai ilgai). Šis verslo modelis sugeba pritraukti visas socialines žmonių grupes: vaikai, benamiai, verslininkai, prostitutės, jaunimas, senjorai ir t.t. Tėra vienintelė miesto urbanistikoje vieta, kurioje susirenka tiek daug visiškai skirtingų žmonių – stotis.

O kas nutinka, kai susirenka tiek daug skirtinų žmonių vienoje vietoje? Daugėja nesusipratimų, konfliktų ir prievartos. Mano bičiulio anūkę, vaikščiojusią su draugėmis „Akropolyje“ jau ne kartą stumdė, užgauliojo įvairaus plauko paaugliai.

Verslas, žinoma, triumfuoja. Čia lankosi galime sakyti visi žmonės. Tačiau pačius žmones tai veikia dvejopai. Žinoma, jie patenkinti, kad gauna daug prekių ir paslaugų vienoje vietoje, bet kartu patiria didžiulį diskomfortą, stresą ir kitokias neigiamas emocijas dėl to paties dydžio, gausos, šurmulio, spalvų ir triukšmo. Turbūt daugelis girdėjote panašiai besiskundžiančius po apsilankymo šiuose gigantiškuose miesto traukos centruose. Turime išmokti kažkokiu būdu prisitaikyti.

„Akropolis“ – fenomenas veikiantis ir sudėtingas. Ateityje būtinai panagrinėsime jį giliau.

ELEKTRONINIS BILIETAS

Sveiki, norėjau, kad padiskutuotume apie elektroninį viešojo transporto bilietą. Ar naudojatės, ar patinka toks būdas atsiskaityti? Kokius matot minusus?
Nepamenu, ar minėjau, bet aš gyvenu Kaune, kur elektroninio bilieto sistema veikia maždaug metus, o gal ir ilgiau. Aš įsigijau šį bilietą praeitą vasarą. Pradžioje, kaip ir visada, kilo įvairiausios kvailos mintys: „ar veiks?“, „o gal būtent man nesuveiks?“, „o jei kontrolė?“. Ir iš tiesų pirmą kartą važiuodamas autobusu turėjau vieną nesusipratimą.
Pirkdamas bilietą Maksimoje, paklausiau pardavėjos, kada bilietas pradės veikti. Ji atsakė, kad beveik iš karto po įsigyjimo. Aš įsėdau į autobusą maždaug po valandos, na ir kaip tyčia už kelių stotelių įlipo kontrolė! Patikrino mano bilietą ir… „mokėkit baudą“. Geras dešimt minučių „pasikalbėję“ draugiškai išsiskyrėme ir manęs nenubaudė. Laimė, kad turėjau su savimi pirkimo bilieto čekį. Pasirodo, kad bilietas aktyvuojamas ir juo galima pasinaudoti tik maždaug po dviejų valandų. Todėl dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad reikia klausti dalykų kelis kartus ir įvairių žmonių. Vieną kartą pasiteiravęs pardavėjos gali apsigauti. Beje, ši informacija parašyta ir su bilietu parduodame lankstinuke. Tačiau, galvojau, kad čia viskas paprasčiau ir nepaskaičiau.
Taigi, tai vienintelis šio bilieto minusas. Šiaip tai man patinka tokia moderni sistema. Daugelį metų turi vieną ir tą patį plastikinį bilietą. Jis nesidėvi, kaip popierinis mėnesinis bilietas. Žinoma, tik reikia nepamiršti ji kas mėnesį pratęsti. Taip pat saugiai gali nešioti piniginėje, kaip ir kitas korteles. Žinai, kad nepamesi. O kadangi ir šiaip mėgstu išbandyti naujoves, tai greitai pripratau prie šio elektroninio bilieto. Laukiu Jūsų komentarų!

AKCIJŲ MEDŽIOKLĖ!

Sveiki,

Šį kartą noriu įtraukti kuo daugiau Jūsų, mieli DRAUGAUKI.ME lankytojai, į pokalbį ir diskusiją. Tai galėsite padaryti apačioje straipsnio suradę ir paspaudę „Komentuoti“ mygtuką. Tiesiog norisi mažiau dėstyti savo nuomonę, kuri kai kam jau galėjo šiek tiek ir įkyrėti. O tema yra tokia: akcijos ir nuolaidos maisto bei kitoms prekėms. Sakoma, kad pensininkai – tai tie žmonės, kurie turi laiko ir vaikšto iš vienos parduotuvės į kitą, ieškodami, kur pigesnis vienas produktas, o kur kitas. Ar daug tam skiriate dėmesio Jūs, ar ieškote akcijinių prekių ar nelabai? Kuris Jums prekybos tinklas patinka labiausiai: Maxima, Rimi, Norfa, Iki, Samsonas? Ką manote apie didžiulius laisvalaikio ir prekybos centrus kaip „Akropolis“?

Aš tik pasistengsiu pateikti keletą aktualesnių problemų, apie kurias išgirdau visai neseniai, šiomis dienomis. Ta pati Genutė, mano kaimynė, jau trečius metus esanti pensijinio amžiaus man papasakojo vieną ne visai linksmą istoriją. Kaip ir daugelis žmonių, Genovaitė turėjo įvairių prekybos tinklų nuolaidų korteles. Tačiau per vieną savaitę neteko net dviejų iš jų. Neteko jų skirtingų prekybos tinklų parduotuvėse, tačiau tokiomis pačiomis aplinkybėmis: tiesiog prie kasos, atsiskaitydama už prekes. Pavyzdžiui, prekybos centre „IKI“, pasakoja Genutė, ji prisimena kaip kasininkė atiduodama grąžą nuolaidų kortelę padėjo ne kartu su pinigais, bet kažkodėl atokiau nuo kliento. Paskui ją eilėje stovėjo, žinoma, kiti žmonės. Kol krovėsi daiktus Genutė pamiršo apie kortelę, tačiau tuo pat ją prisiminė šiek tiek paėjusi nuo kasos. Grįžus prie kasos, kasininkė paaiškino, kad kortelės jau nėra ir kad gal kas bus paėmęs. Parduotuvėje „Norfa“ įvyko dar įžūlesnė situacija. Mūsų herojė buvo padėjusi kortelę ant prekystalio. Akimirkai nusisuko paimti maišelio pirkiniams, o atsigręžusi mato, jog kortelės nebėra. Kasininkė teigia nieko nemačiusi ir kaltino pirkėjus stovinčius užnugaryje. Iš tiesų keista situacija. Galbūt ir Jūs buvote papuolę į panašią padėtį? Tiesa sakant, sunku paaiškinti tokį faktą. Galbūt kasininkės bando nugvelbti korteles ir vėliau antrą kartą parduoda jas ar atiduoda pažįstamiems, draugams. Jas galime įtarti vien dėl to, kad kortelės dažnai nepakuojamos į jokį apsauginį popierių ar plėvelę. Galbūt pasitaiko ir nesąžiningų pirkėjų, kurie nutaiko momentą, kuomet būname ne tokie budrūs. Tačiau dvi kortelės per savaitę tai tikrai nemalonus atvejis.

Kita situacija. Turiu pažįstamą pensininką Mykolą, kuris šiuo metu priverstas leisti dienas dėl ligos namuose. Išgirdę apie TELE2 reklamuojamą pokalbių planą pensininkams, nutarėme sudaryti sutartį neišeidami iš namų, juo labiau, kad TELE 2 turi internetinę parduotuvę, o mano draugas negali judėti. Paskambinę šio ryšio tiekėjo informacijos telefonu pasiteiravome ar galime sudaryti sutartį internetinėje parduotuvėje. Atsakymas buvo toks „Kokioje internetinėje parduotuvėje?“. Tikriausiai komentarų nereikia? Žmogus, dirbantis „TELE 2″ ir informuojantis apie šios įmonės paslaugas, nežino, kad yra galimybė apsipirkti internetu. Tačiau mums pavyko įrodyti, kad visgi ši parduotuvė yra! Tuomet mums buvo paaiškinta, kad pensininkams negalima ja pasinaudoti ir reikia būtinai atvykti į kokį nors „TELE2″ padalinį su pensininko pažymėjimu. O ką daryti mūsų Mykolui?

O pabaigai viena linksmesnė mintis, kurią išgirdau gatvėje iš nuotaikingai nusiteikusių senjorų: „Aš tai neturiu nieko prieš besibaigiančio galiojimo prekes. Galiojimas baigiasi, bet mes užgrūdintais pilvais. Nei mums pučia pilvą nei mes viduriuojam.“

Taigi, mielieji, pasidalinkite savo įspūdžiais, kuriuos patiriate apsipirkdami ar naudodamiesi paslaugomis. Galbūt įmonių administracija, paskaičiusi šiuos komentarus, atkreips dėmesį į jų darbuotojų dažnai rodomą nepagarbą Lietuvos senjorams.