Žymų Archyvai: maldos

ADVENTAS

Keturi sekmadieniai iki Kalėdų.

Atėjimas į džiaugsmingą šventę.

Adventas.

Tokie paprasti, o daug reiškiantys žodžiai. Nuo senų laikų lietuviai ant Advento vainiko segdavo keturias žvakes, simbolizuojančias keturias Advento savaites.

Adventas krikščionių religijoje yra laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Kiekvienam šventadieniui tamsoje uždegdami po vieną žvakę, vis labiau artėjame prie džiaugsmingo įvykio. Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, o tęsiasi jis iki Kalėdų.

Prisimenu, tėvai dažnai pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus – kaimo žmonės susirinkdavo į vieną trobą, vakarodavo, dirbdavo kažkokius namų ūkio darbus ir labai daug dainuodavo. Dainuodavo ir advento arba kalėdines dainas, senoviškas, tęsiamais balsais, tarsi giesmes. Vėliau kaimas pamažėle persikėlė į miestą, keitėsi buitinės sąlygos, keitėsi ir pats gyvenimas, atsirado kitokie rūpesčiai. Žmonės dabar nebedainuoja tik šiaip sau…

Šiandien Advento metu nelabai norima susilaikyti ir nuo triukšmingų linksmybių, nuo vakarėlių, daugiau lygiuojamasi į vakarų pasaulio pasiūlytą kalėdinį šurmulį, kuris paremtas vien materialinėmis vertybėmis, blizgučiais apkarstytais pirkiniais bei dovanomis. Jaunimas nori linksmintis.  Kažkodėl dauguma lietuviškų švenčių yra labai liūdnos. Ne išimtis ir Advento laikotarpis – tai daugiau tikinčiųjų maldų, vyresnio amžiaus žmonių susikaupimo ir pragyvento laiko apmąstymų metas. Beje, linksmybių nepateikia ir nevykusi žiema. Tamsiausios ir niūriausios metų dienos, besniegis, lietingas laikotarpis tarsi įpareigoja liūdėti.

Mano vaikystės vasaros prabėgdavo kaime pas močiutę. Sunkiai dirbo seneliai, ūkis didelis, darbų daug, bet niekuomet nepamiršdavo pasninkauti. Visada penktadieniai būdavo pasninko dienos, kažkaip to nereikėdavo priminti ir mums, vaikams. Ir Advento laikotarpiu lietuviams būdinga laikytis pasninko, tarsi pasėjama mintis, kad gali savanoriškai pasidalinti su kitu tuo, ko pats turi per daug. Žinoma, yra išimčių – kūdikiai, seneliai, ligoniai – visi, kuriems būtina apibrėžta mityba. Bet manau, kad retkarčiais susilaikyti nuo maisto visai nekenkia mūsų organizmui.

Visą Advento laikotarpį skirsime pasiruošimui Kristaus atėjimui, Kalėdoms, nepamiršime savęs bei savo aplinkos: reikia apvalyti ne tik tolimiausias, sunkiai pasiekiamas namų kertes, bet ir savo mintis bei sielą.

Iš vaikystės prisimenu mamos pamokymus, kad visi mūsų poelgiai žemėje, visi darbai – geri ir nelabai geri – yra registruojami ir kad už tai kada nors bus atseikėta tuo pačiu…

Tokia mano nuomonė.

Danutė

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė