Žymų Archyvai: lietuvių

AR MES MATOMI?

Anądien artimų žmonių būrelyje nagrinėjome lietuvių nacionalinius bruožus, išskiriančius mus pasaulio tautų kolorite. Pasiūlymų būta įvairių – cepelinai, balta mišrainė, Sabonis, krepšinis, darbštumas, pavydas, nusikalstamumas…sąrašas išties galėtų būti netrumpas. Tačiau, geriau įsigilinus paaiškėja, kad vos ne visi patiekalai yra pasisavinti iš kitų tautų, gal tik žemaitiškas kastinys galėtų pretenduoti į autorines teises, nes neteko girdėti, kad kas nors pasaulyje dar mokėtų jį pagaminti.

img-084Iš tiesų krepšinis Lietuvoje – tarsi antra religija, bet, kai išgirsti užkulisinius verpetus ir aistras, nejučia atrandi naują nacionalinį bruožą – pavydą. Tikrai, šito iš mūsų tautos neatimsi, jau gilioje senovėje brolis prieš brolį su dalgiu ėjo dėl žemės pėdos. Negali būti, kad tu daugiau už mane turi, o jau neduokdie, kokioj loterijoj išlošti! Net nebūtinai milijoną. Patys artimiausieji nustos giminiuotis, dalis draugų nebesisveikins. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie įrodys, turintys bendro kraujo su tavimi ir kuriuos nuo šiol tu privalėsi remti.

Dar lietuviai labai mėgsta viens kitą ėsti. Visai kaip kanibalai kokie! Jei jau kuris turi nuosavą baltą nuomonę, būtinai priešpastatoma juoda ir vargas tam, kuris su ja nesutinka. Pabandyk ginčytis, jei sveikatos perteklius… Jau sykį kas įsikirto, kad tas politikas yra labai blogas arba labai geras, tai neišmuši. Ir jokie argumentai nepadės. O rezultatus matome visi kaip ant delno. Savu pripažįstamas tas, kuris „pavaro ant valdžios“ ir gražiai pašneka. Bėda, kad įsėdus į šiltą vietą, kai kuriuos amnezija ištinka – gal tai irgi jau tampa nacionaliniu bruožu?

Arba nuomonė apie emigraciją ir emigravusius giminaičius, draugus bei pažįstamus. Vieni juos laiko vos ne šventaisiais, gelbstinčiais Lietuvoje likusias šeimas nuo skurdo ir bado, kiti ir toliau laikosi nuomonės, kad išvažiuodami jie sudarė palankesnes gyvenimo ir uždarbio sąlygas čia likusiems „lūzeriams“. Netolerancija ir nemeilė tautiečiui, palikusiam tėvynę, skaudžiu akmeniu trenkia.

Labiau už cepelinus lietuviai mėgsta komplimentus. Gana kažkuriam pasakyti, kad ne jis kaltas, o kažkas tolimas ir nematomas, tapsi geriausiu draugu, nors ir laikinu. Dar labai lietuvių garbinami horoskopai, ypač jei dvi dienas iš eilės įvykių seka sutapo su prognozėmis, gyvenimas iš karto prašviesėja, jokios krizės nebaisios, tas horoskopas, horoskopo sudarytojas, laikraštis, atspausdinęs horoskopą etc. bus patys geriausi ir patikimiausi pasaulyje!

Lietuviai yra labai darbštūs, tą patvirtina bet kurios valstybės darbdaviai, be galo kantrūs ir nuolankūs, kitaip nebūtume atsidūrę „tautų brolijoj“, labai draugiški ir imlūs, nes su kitų tautų atstovais sugeba apsikeisti turimais nacionaliniais bruožais, beje, ne visada pačiais geriausiais.

Pabaigai senas, bet nesenstantis anekdotas: japonai išrado robotą, kuris gaudo vagis. Išbandžius robotą Japonijoje, per 5 minutes pagauta 100 vagių, JAV per 5 minutes pagauta 200 vagių, Lietuvoje per 5 minutes pavogė patį robotą.

Hmmm…taip!…

Smagu, kad nepastebim to, kas mūsų neliečia. Tai prailgina gyvenimą.

Smagu žinot, kad mes ne visi iki ausų prikimšti nacionalinių bruožų.

Danutė

PRISIMINIMAI APIE „JEDINSTVOS“ SUSIRINKIMUS

1988 metais pavasarį prasidėjo lietuvių Tautos atgimimas. Vilniuje LTSR ( Lietuvos Tarybinės Socialistinės respublikos – toliau bus LTSR) Mokslų akademijoje keleto akademikų ir šiaip aukštų inteligentų iniciatyva įkurtas judėjimas, pavadintas – Sąjūdis persitvarkymui remti. Tuoj po to visoje Lietuvoje pradėjo kurtis Sąjūdis. Šiauliuose tiek miesto mastu, tiek įmonėse susikūrė Lietuvos išsivadavimo Sąjūdžio grupės. Atitinkamai įsikūrė judėjimas pasivadinęs -„Jedinstvo“ ( bus -J, dėl juodraštinio rašymo paprastinimo), kurio pagrindą pradžioje sudarė veikiančios Sovietinės kariuomenės karininkai, dimisijos karininkai, rusakalbiai Lietuvos gyventojai ir net dalis lietuvių Sovietinės kariuomenės atsargos karininkų ir šiaip patriotiškai nusiteikusių išlaikyti TSRS  (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, toliau – TSRS) vienybę.

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė