Žymų Archyvai: Lesuras

BIOREZONANSINIS GYDYMO METODAS

Metodas

Pirmą kartą šitas metodas buvo sukurtas Prancūzijoje, Paryžiuje ir preskonferencijos metu viešai pateiktas 1934 m. Metodo išradėjas buvo medikas ir vaistininkas G. Lesuras, sukvalisifikavęs ligų sukėlėjus pagal jų organizmo spinduliuojamas bangas ir tuo pačiu atidirbęs “sintonizavimo” būdą, kuriuo galima likviduoti patogeninius mikroorganizmus, parenkant augalus, turinčius tas pačias spinduliuotės bangas, kaip ir patogeninis mikroorganizmas. Lesuro atradimo sunku neįvertinti. Jis pirmasis sugebėjo klasifikuoti patogeninius mikroorganizmus pagal jų spinduliuotes ir liaudiškąją mediciną bei gydymą augalais pervedė į mokslinį lygį. Pagrindė šio metodo efektyvumą, įgalino efektingai ir tiksliai panaudoti kiekvieną augalėlį, pritaikant jį kiekvienai ligai ir žmogui individualiai.

Kiekvienas organizmas spinduliuoja tam tikras bangas
Kiekvienas organizmas spinduliuoja tam tikras bangas

Nuo paprastojo liaudiško metodo buvo pereita tiesiai prie mokslinio ir empirinio pagrindimo panaudojant iki tol neįprastą medicinai diagnozavimo metodą radioesteziją arba, kalbant šiuolaikiškai, biolokacinį metodą. Noriu pasakyti, kad biorezonansiniai efektai niekaip nesusiję su kitais fizikos ir medicinos aparatiniais metodais, tokiais kaip tyrimas tomografu ir pan. (tai su magnetizmu ir elektriniais reiškiniais susiję technologijos). G. Lesuro biorezonansinis metodas pagrįstas gyvų biologinių sistemų stebėjimu ir jų sąveikos efektų nustatymu.

Biorezonanso efektas įmanomas tik biologinėse sistemose ir su išoriniu poveikio efektu pačioje biosistemoje, turinčioje tokią pat struktūrą ir tokį pat vibracijų dažnį. Rezonansas lotynų kalba resono reišia: “reaguoju”, “atsišaukiu”. Tai staigus priverstinės vibracijos amplitudės išaugimas, atsirandantis  prisiartinant išoriniam poveikio šaltiniui prie jau esamo vibracijų židinio. Amplitudės padidėjimas – tai tik rezonanso pasekmė, o priežastis – išorinio dažnio su vidiniais virpėjimo kontūrų dažniais sutapimas sistemoje.

Kaip žinome iš fizikos, rezonansinių dažnių sutapimai mechaninėje sistemoje gali iššaukti tikras katastrofas: suirimą, subyrėjimą. Pvz., 1905 m. Sankt Peterburge subyrėjo tiltas, kuomet per jį ėjo žirgų eskadronas, o 1940 m. sugriuvo Takomsko tiltas JAV. Fizikai atrado rezonansinį dažnį egzistuojantį gamtoje, t.y. Šumano rezonansą. Šis reiškinys atsiranda, kai atmosferoje, tarp žemės ir jonosferos, susikuria dvi stovinčios elektromagnetinės bangos: žemo ir labai žemo dažnio. Po daugybės tyrinėjimų buvo nustatyta, jog Šumano rezonansinių bangų dažniai yra -7,83 Hz, 8,14 Hz, 20 Hz, 26 Hz ar 32 HZ. Žmogus, atsidūręs tokiame energijos židinyje, pradeda jaustis labai blogai. Manoma, kad ilgai būnant tokioje gamtinėje zonoje, galima susirgti labai sunkiomis onkologinėmis ligomis. Dabar tokios zonos vadinamos geopatogeninėmis zonomis. Bet koks spinduliavimo šaltinis (onkologinis, patologinis, uždegiminis ar iš infekcijos židinio) charkterizuojamas virpėjimo dažniu, bangos fazės reikšme, bangų amplitude. Tai galima labai paprastai išmatuoti. Šiuo metu galima daryti keletą mokslinių išvadų:

1. Visų negyvų organizmų pagrindinių vibracijų sudedamoji yra įvairių dažnių elektromagnetiniai virpėjimai – bangos.

2. Visų vibracijų gyvuose organizmuose prigimtis yra banginio charakterio, priklausanti tik biologinio kūno sistemoms ir nieko bendro neturi su elektromagnetiniais spinduliavimais.

Toliau skaityti BIOREZONANSINIS GYDYMO METODAS