Žymų Archyvai: laikotarpis

SU NAUJAISIAIS!

Pagal Zodiaką esu Dvynys, gimęs Arklio metais. Net nežinau – gerai tai ar blogai… Kartais imu ir suabejoju pati savimi. Vienas tikras dalykas, neišgalvotas – niekas man neatėjo lengvai, išties gyvenimą reikėjo tempti paskui save, kaip arkliui plūgą, ne visada už tai sulaukiant deramo atlygio. Užtat išmokau į visas, net ir į kritines situacijas, pažiūrėti pro humoro šydą, kai kada netgi su lengva ironija, nes manau, kad gyvenimas nusipelnė tokio mano žvilgsnio.

Kasmet pasismalsauju – o kaip gi planetų išsidėstymas nulems mano gyvenimą naujais metais? Ir visai nebūtina pažadais tikėti, kol jie neišsipildė…

Taigi, atbaubiantis geltonasis Jautis (Karvė, Tauras, Bulius – kas kam patinka) žada man rimto susilaikymo periodą, kuris šiek tiek prislopins mano įprastą aktyvumą, privers labiau įsigilinti į save. Jokių kelionių, jokių rimtų kontaktų! Bet nemanau, kad reiks įsikalinti save, kaip kokiai princesei bokšte, tikriausiai tai bus ramesnis laikotarpis visko sudėliojimui į savo vietas, sutvarkymui, išsiaiškinimui. Beje, visos šios kliūtys kils dėl to, kad ten, kažkur aukštai, savo santykius aiškinsis Saturnas su Neptūnu. Ir visai nesvarbu, kas nugalės, vis vien pavasarį obelys žada žydėti…

Taigi, sodų žydėjimo laikotarpiu krizė Dvyniams tarsi ir neprognozuojama, nei finansinė, nei dvasinė, užtat vasarai baigiantis, kalavijus surems Marsas ir Jupiteris. Tada tai, broleli, laikykis! Atrodo, kad visos neišspręstos pasaulio problemos iškart nukris viename taške, o tame taške kažkodėl tuo metu turės atsidurti mano galva. Na, bet kaip paguodą jo didenybė Horoskopas numeta palaimingą pastabą, kad nepaisant nieko, 2009-aisiais asmeninis gyvenimas man susiklostys sėkmingiau nei klostėsi šiais, praeitais ar net užpraeitais metais… Ne tiek jau daug beliko laukti, pagyvensim – pamatysim.

Dar iš pažadų maišelio iškrito, kad gerai seksis pradėti darbai, išsitiesins visi meilės vingiai, jei kur buvo susiraitę… Tiesa, didelių turtų ateinančiais metais susikrauti nepavyks, verslui metai nebus palankūs. Ką gi, teks džiaugtis tuo, ką turiu.

Žinoma, nesiruošiu aš čia jums atidengti visų kortų, nes horoskopas už liežuvio nevaldymą pagrasino viešai paskelbti nemalonias paskalas…

Dvynių ženklo žmonėms palankiausi ir sukalbamiausi yra Tigro, Šuns ir Ožkos ženklai, pati jaučiu malonumą, bendraudama su jais. Taigi, visiems Dvyniams ir jų artimų ženklų draugams, visiems svetainės Draugauki.me bičiuliams ir šeimininkui, visiems visiems geros valios žmonėms 2009-aisiais metais linkiu pirmiausiai sveikatos, ištvermės ir kantrybės. Kiekvienam atskirai linkiu, ko jie patys labiausiai trokšta, linkiu, kad visos svajonės virstų realybe, kad būtų įgyvendinti visi planai, kad viltys neužgestų, o negandos praeitų pro šalį.

Su Naujais Metais JUS!

Danutė

p.s. nuotraukose naujametinė naktis Kaune

ADVENTAS

Keturi sekmadieniai iki Kalėdų.

Atėjimas į džiaugsmingą šventę.

Adventas.

Tokie paprasti, o daug reiškiantys žodžiai. Nuo senų laikų lietuviai ant Advento vainiko segdavo keturias žvakes, simbolizuojančias keturias Advento savaites.

Adventas krikščionių religijoje yra laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Kiekvienam šventadieniui tamsoje uždegdami po vieną žvakę, vis labiau artėjame prie džiaugsmingo įvykio. Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, o tęsiasi jis iki Kalėdų.

Prisimenu, tėvai dažnai pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus – kaimo žmonės susirinkdavo į vieną trobą, vakarodavo, dirbdavo kažkokius namų ūkio darbus ir labai daug dainuodavo. Dainuodavo ir advento arba kalėdines dainas, senoviškas, tęsiamais balsais, tarsi giesmes. Vėliau kaimas pamažėle persikėlė į miestą, keitėsi buitinės sąlygos, keitėsi ir pats gyvenimas, atsirado kitokie rūpesčiai. Žmonės dabar nebedainuoja tik šiaip sau…

Šiandien Advento metu nelabai norima susilaikyti ir nuo triukšmingų linksmybių, nuo vakarėlių, daugiau lygiuojamasi į vakarų pasaulio pasiūlytą kalėdinį šurmulį, kuris paremtas vien materialinėmis vertybėmis, blizgučiais apkarstytais pirkiniais bei dovanomis. Jaunimas nori linksmintis.  Kažkodėl dauguma lietuviškų švenčių yra labai liūdnos. Ne išimtis ir Advento laikotarpis – tai daugiau tikinčiųjų maldų, vyresnio amžiaus žmonių susikaupimo ir pragyvento laiko apmąstymų metas. Beje, linksmybių nepateikia ir nevykusi žiema. Tamsiausios ir niūriausios metų dienos, besniegis, lietingas laikotarpis tarsi įpareigoja liūdėti.

Mano vaikystės vasaros prabėgdavo kaime pas močiutę. Sunkiai dirbo seneliai, ūkis didelis, darbų daug, bet niekuomet nepamiršdavo pasninkauti. Visada penktadieniai būdavo pasninko dienos, kažkaip to nereikėdavo priminti ir mums, vaikams. Ir Advento laikotarpiu lietuviams būdinga laikytis pasninko, tarsi pasėjama mintis, kad gali savanoriškai pasidalinti su kitu tuo, ko pats turi per daug. Žinoma, yra išimčių – kūdikiai, seneliai, ligoniai – visi, kuriems būtina apibrėžta mityba. Bet manau, kad retkarčiais susilaikyti nuo maisto visai nekenkia mūsų organizmui.

Visą Advento laikotarpį skirsime pasiruošimui Kristaus atėjimui, Kalėdoms, nepamiršime savęs bei savo aplinkos: reikia apvalyti ne tik tolimiausias, sunkiai pasiekiamas namų kertes, bet ir savo mintis bei sielą.

Iš vaikystės prisimenu mamos pamokymus, kad visi mūsų poelgiai žemėje, visi darbai – geri ir nelabai geri – yra registruojami ir kad už tai kada nors bus atseikėta tuo pačiu…

Tokia mano nuomonė.

Danutė

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė