Žymų Archyvai: kvepalai

ORIGINALŪS KVEPALAI (II DALIS)

Tęsiu pasakojimą apie taip vadinamų nišinių, originalių kvapų pasaulį, kurie nėra plačiai žinomi pasaulyje, gaminami nedideliais kiekiais, dažnai pasižymi netradiciniais ir neįprastais kvapais, tačiau yra kuriami talentingų meistrų naudojant itin aukštos kokybės medžiagas ir technologijas.

Pirmajame pasakojime plačiau pakalbėjau apie kvepalų namų „Julliete Has a Gun“, „Carthusia“ bei „Le parfume est mort, vive le parfume“ kuriamus kvepalus. Šiandien pristatysiu dar keletą menininkų, kuriančių išskirtinius kvepalus.

Byredo

Byredo“ kvepalų namus Švedijoje įkūrė Ben Gorham,  gimęs motinos indės ir tėvo kanadiečio šeimoje. Tikriausiai šis multikultūriškumas atsispindi ir „Byredo“ kuriamuose kvepaluose. Gorhamas baigė Stokholmo menų mokyklą irbyredo_bal d'afrique gavo dailininko diplomą, tačiau netikėtas susitikimas su parfumeriu Pierre Wulff paskatino jį pradėti kurti kvepalus ir paveikslo tapymą atidėti į šoną ar bent jau vėlesniems laikams. Turėdamas įvairialypę kūrybiškumo patirtį Benas pamažu sukūrė modernų, unikalų bei tuo pačiu logika pagrįstą kvepalų kūrybos metodą.

Benas Gorhamas naudoja ribotą žaliavų skaičių suteikdamas kiekvienam sukurtam kvapui individualumą ir konkretų egzistencijos ir atsiradimo tikslą. Kaip teigia pats Benas, idėjos kvepalams gimsta nesibaigiančiose kelionėse: „Aš visuomet žavėjausi kvepalų pasauliu ir jo įtaka atsiminimams ir įspūdžiams. Pasitelkdamas „Byredo“ aš noriu praneši savo paties potyrius – prisidėti prie visų žmonių bendros tam tikros vietos ir laiko atminties. Taip pat tikiu moderniomis kvepalų kūrybos technologijomis, neatmetant senųjų gamybos būdų – jungiant į visumą geriausius praeities ir dabarties išradimus.“

Vieni iš „Byredo“ kvepalų „Bal d’Afrique“ (liet. „Afrikos balius“) yra pats geidžiamiausias šių kvapų namų kūrinys. Jo nuolat trūksta išskirtinių kvepalų krautuvėlėse. Ką perteikia šis kvapas intriguojančiu pavadinimu? Štai ką pasakoja autorius: tai šiltas ir romantiškas vetiverio aliejus (lot. chrysopogon zizanioides), įkvėptas 1920 m. Paryžiaus ir jo gyventojų žavėjimosi Afrikos kultūra, menu, muzika ir šokiu. Tai paryžietiško avangardizmo ir afrikietiškos kultūros mišinys įkurdintas unikaliame ir išraiškingame aromate. Gyvenimo intensyvumą, saiko ignoravimą ir euforijos pojūčius „Bal d’Afrique“ kvepaluose sukuria neroli aliejus, afrikietiškos medetkos ir markotieško kedro kvapai.

Toliau skaityti ORIGINALŪS KVEPALAI (II DALIS)

ORIGINALŪS KVEPALAI

Šiandienos rašiniui įtaką padarė neseniai viename žurnale perskaitytas įdomus straipsnis, apie visiems gerai žinomą kvapų pasaulį. Mano dėmesį patraukė tai, jog tos mano žinios iš tiesų buvo nieko vertos. Kvepalų gamyba yra tokia pat sudėtinga ir įvairiapusė sritis, apie kurią kažkodėl niekad nesusimastydavau. Žinoma, yra tūkstančiais vienetų automatizuotu būdu gaminamų kvapų, sulaukiančiu visuotino pripažinimo ir populiarumo. Tačiau taip pat yra niekam nežinomų arba mažai girdėtų kvepalų „meistrų“, tikrų menininkų, kuriančių unikalius ir originalius kvapus, į kuriuos paprastai sudėti gyvenimai, emocijos, jausmai ir, žinoma, begalės lėšų eksperimentuojant su brangiomis cheminėmis medžiagomis. Todėl sėdau prie interneto ir keletą dienų keliavau per šių išskirtinių kvepalų gamintojų interneto svetainės ieškodamas įdomių kvapų istorijų ir versdamas jas į lietuvių kalbą. Pradėkime kelionę.

Julliete Has a Gun

Not A PerfumeKvepalų gamintojas „Julliete Has a Gun“ (pažodžiui lietuvių kalboje šio privataus verslo pavadinimas skambėtų kaip „Džiuljeta turi ginklą“) savo kvapnaus pasaulio filosofiją pristato tokiais žodžiais: apsiginklavusi savo aromatu Šekspyro herojė tampa nevaržoma. Šautuvas (ginklas) yra kvapo metafora, moters naudojamas gundymo įrankis  ar tiesiog šiurkštaus blefo aksesuaras, rodantis laisvėjantį moters pasaulį vyrų atžvilgiu. „Julliete Has a Gun“ yra nepriklausomas prekinis ženklas, kurį 2006 m. įkurė jaunas (31 m.) šios srities specialistas Romano Ricci.

„Julliete Has a Gun“ stengiasi į kvepalus žvelgti kaip į meno sritį ir savo produkciją platina ribotais kiekiais specializuotose, išskirtinėse parduotuvėse. Gaminamų kvepalų skaičius – 5 ir vienas kulkos pavidalo nešiotis rankinėje skirtas aromatas.

Naujasis šio kvepalų genijaus darbas vadinasi „Not a Perfume“ (liet. „Ne kvepalai“). Aromato pagrindą sudaro vienintelis elementas Cetalox. Parfumerijoje šis elementas vadinamas fonine (ne pagrindine) nata (angl. back note), tačiau Romano Ricci nusprendė ją padaryti pagrindine ir dominuojančia, kadangi tai jo mėgstamiausias ingredientas. Kita išskirtinė šių kvepalų kompozicijos savybė ta, jog juose nėra nei vieno alergeno. Tai minimalistiniai, elegantiški ir tyri kvepalai.

Toliau skaityti ORIGINALŪS KVEPALAI

MARIJA

Prieš keletą metų senąjame Vilijampolės turguje pamačiau mažą senučiukę, drebančiose rankose laikančią kažkokį baisiai nešvarų, bet kokią spalvą praradusį daiktą. Tiesiog pagailo man jos ir sumokėjau prašomus penkis litus, o namie įvairiomis valymo priemonėmis ir šepečiais padirbėjusi, atradau senovišką, melchioro siūlais nuostabiais raštais išpintą vazelę, kurią pritaikiau saldainiams dėti.

Kartą į svečius užėjusi kaimynė atkreipė dėmesį į tą tikrai menišką kūrinėlį. Kai papasakojau vazelės atsiradimo mano namuose istoriją, ji netikėtai prisipažino gerai žinojusi mano matytą senutę. Išviriau arbatos, dėl jaukumo uždegiau žvakę ir išgirdau netikėtai graudų ir pamokantį pasakojimą.

Pasirodo, kaimynė su Marija buvo tolimos giminaitės. Jaunystėje buvusi neeiline gražuole, Marija beprotiškai įsimylėjo vieną princą, degančiom akim ir daug žadantį. Daug kas atkalbinėjo ją nuo draugystės su tokiu plevėsa, bet Marijos meilė buvo akla, susuko jis jai galvą visiškai. Todėl jau niekas nebesistebėjo, kai pavasarį jie iškėlė vestuves ir apsigyveno jo tėvų namuose. Nors buvo pirmasis pokario dešimtmetis, laikmetis nelengvas, Marijos namuose nieko netrūko. Apsukrusis jos vyrelis aprūpindavo ją ir dvi pamečiui gimusias dukras. Įvairių, tuomet deficitinių produktų netrūko ne tik šventiniam stalui, bet ir kasdienai, nuo rūbų gausybės ir įvairių daiktų spintos lūždavo. Gal todėl, įsisukusi į šeimyninio gyvenimo kasdienybę, atidavusi visą save dukrelėms, Marija tarsi nepastebėjo, kad jos vyras vis dažniau nenakvodavo su šeima, kad vis dažniau jai vienai tekdavo kuopti alkoholikų uošvių ir jų svečių prišnerkštą namą. O ir pats princas dažnai pareidavo su kvapeliu, rūbais, persismelkusiais moteriškais kvepalais.

Kai vieną vėlyvą rudenį paauglė vyresnioji susirgo plaučių uždegimu, Marija ją leisgyvę išvežė į ligoninę, visą naktį praklūpojo ties lova, melsdama sveikatos jai ir visai šeimai. Tik paryčiais, kai mergaitei karštis atlėgo, tekinom parbėgo namo, nes mažylė palikta viena. O ten laukė tragedija. Per naktį lėbavę uošviai jau buvo sumigę, o visame name tvyrojo aštrus smalkių kvapas. Marija rado savo mažylę ramiai miegančią lovelėje. Amžinu miegu. Iš visų, tą naktį namuose buvusių, gyvas išliko tik uošvis, bet ir tas jau niekada iš patalo nebesikėlė – smalkės paveikė jo smegenis.

Po dukrelės laidotuvių Marija sąžiningai prižiūrėjo vyro tėvą iki pat mirties, bet jam tos priežiūros kaip ir nereikėjo, vis pirštu rodydavo sau į gerklę ir be garso, vien lūpas krutindamas, kažką vapėjo. Vyresnioji dukra po ligos labai sunkiai kabinosi į gyvenimą, įvairiausių komplikacijų vis atsirasdavo, daug laiko praleisdavo ligoninėse, be vaistų jau nebegalėjo gyventi. Mariją po visų nelaimių tarsi kažkas pakeitė, nei ji juokėsi, nei verkė, neturėjo ji draugių, nebendravo su giminėmis. Todėl ne visi net ir sužinojo, kada ji palaidojo savo vyresnėlę, kuri, užspringusi oro gurkšniu, daugiau nebeatsigavo. Retai ji išeidavo iš namų, bet kažkas matydavo einančią – tiesią, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusią, žvilgsnis bereikšmis, į tolumą įsmeigtas. Jos vyrą giminaičiai keletą metų vis dar sutikdavo kokioj prirūkytoj kavinėj tai vienos, tai kitos jaunos merginos glėbyje. Turtingas juk buvo, biznierius. Plačiau apie Mariją giminė sužinojo, kai mirė jos pasakų princas, užgėręs kažkokio surogato, o netrukus po jo laidotuvių į Marijos namus, kelių draugelių lydima, atvyko jauna gražuolė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji esanti tikra ir vienintelė jos vyro duktė ir kad namas testamentu priklausantis tik jai. O Marija daugiau niekada čia nebepageidaujama.

…seniai su kaimyne išgėrėm ataušusią arbatą ir žvakė vos vos ruseno. Sėdėjom abi pritilę, bijojau pajudėti, taip sunkiai širdį prislėgė tas pasakojimas, bet rūpėjo dar pabaigą sužinoti…

O pabaiga tai ir visai niūri. Apie dešimt metų Marija pragyveno užmiesty, suklypusioj medinėj lūšnoj, neturėdama elementariausių patogumų, versdamasi įvairiausiais atsitiktiniais darbeliais – kam daržus paravėdavo, kam vaikus pasaugodavo, retkarčiais atvažiuodavo į miestą, kad turguje parduotų kokį niekniekį, dar nuo tų gerųjų laikų užsilikusį. Mano kaimynė atsitiktinai ją susitikusi ir, sužinojusi apie taip liūdnai pakrypusį jos gyvenimą, pasisiūliusi padėti, bet Marija išdidžiai nuo visko atsisakiusi. Pasiligojusią, visiškai išsekusią Mariją surado ir išvežė į senelių prieglaudą. Nieko nevalgė ir negėrė Marija valdiškuose namuose, tik gulėjo užsimerkusi ir rankas ant krūtinės sunėrusi.

Vieną rytą ji išėjo prie savo mergaičių. Visam laikui…

Tokia mano saldaininės išlikimo istorija.

Danutė